Prieš savaitę Lietuvoje minėta Muziejų diena. Muziejai sparčiai kinta ir muziejaus darbuotojai – jau nebe eksponatų bendraamžės tetulės ir žilagalviai ponai su akiniais, o jauni, energingi ir smalsūs žmonės. Viena tokių – Veliuonos krašto muziejaus vedėja Giedrė Paškevičienė.
Savas kraštas
Gegužę suėjo metai, kai G. Paškevičienė dirba Veliuonos muziejuje. Dar trisdešimties neturinčiai moteriai šį darbą pasiūlė darbo biržoje, nes jos specialybė – paslaugų verslo valdymas.
„Po mėnesio supratu, kad tai – svajonių darbas, o darbo aplinka – pati geriausia, kur esu dirbusi“, – šypsosi Giedrė, iš pradžių maniusi, kad muziejuje teks bilietėlius plėšyti.
Giedrė – tikra veliuonietė, čia gimusi, augusi, baigusi mokyklą. Mama Daiva Jurevičienė – pradinių klasių mokytoja, tėtis Jonas – įmonės, taisančios žemės ūkio techniką, savininkas. Jaunėlis brolis Adomas – širdyje muzikantas ir dainininkas, tapo vadybininku ir gyvena Kaune. Ir dabar virtuvėje skamba koncertai, kai dainas užtraukia Giedrė, Adomas ir „Veliuoniečio“ ansamblyje dainuojanti mama.
Giedrės svajonė buvo psichologijos mokslai, bet paklusni dukra įsiklausė į mamos patarimus ir pirmoje norimų specialybių vietoje įrašė verslo administravimą Kauno technologijos universitete. Tiesa, su viltimi, kad jos balai bus per maži pirmai vietai, antroje pažymėjo savo trokštamą psichologiją. Deja, planas neišdegė.
„Pradėjau mokytis būti direktore“, – sako moteris. Pirmieji sauso mokslo metai buvo neįdomūs, tačiau prasidėjus specialybės dalykams mokytis nebereikėjo – taip viskas buvo aišku ir suprantama. Pasirodė, kad vadovauti jai sekasi puikiai.
Baigus mokslus, atrodė, tik siek karjeros, tačiau gyvenimas pasisuko kita linkme. Dar antrame kurse Giedrė ištekėjo, o vyras Lietuvoje ateities nematė. Pora patraukė į Norvegiją.
Trejus metus G. Paškevičienė dirbo paparstus darbus, gimė sūnus Benas. Nors gyvenimas užsienyje finansiškai buvo lengvesnis, nesinorėjo visą laiką dirbti juodus darbus.
Grįžimo į Lietuvą šeima neatlaikė, Giedrė apsistojo pas tėvus Veliuonoje.
„Po dešimties metų svetur supratau gimtinės, savo istorijos kainą, kuo esame turtingi. Tai – mano kraštas“, – neabejoja muziejaus vadovė.
Istorijos gerbėjai
Pradėjusi dirbti muziejuje G. Paškevičienė greit suprato, koks šis darbas įdomus ir jai artimas.
Veliuonos istorija Giedrei įaugusi į kraują. Jos tėtis apie krašto praeitį pasakodavo nuolat, rodydavo paties surastus iečių antgalius, skaitydavo Adolfo Šapokos knygas. J. Jurevičius žinojo įvairių faktų apie mažai žinomą Veliuonos pusę – milžinkapį, kalkių kasyklas netoli Graužėnų, Zaleskių dvarą, kuriame įsikūręs muziejus.
Ir dabar šeimoje nuolat vyksta diskusijos apie tai, kas rašoma knygose ir ką kaimo žmonės prisimena ir pasakoja.
„Nors esame istorijos fanatikai, knygą apie Veliuoną vis tiek perskaičiau tris kartus“, – sako muziejininkė, apie dvaro istoriją daug smulkmenų sužinojusi ne tik iš tėčio, bet ir iš dvaro savininkės Olgos Vakselytės-Larson.
Dabar Giedrė pati veda ekskursijas, pasakoja apie miestelio ir dvaro istoriją. Pavasarį į Veliuonos krašto muziejų užsuka daug moksleivių ekskursijų, visus metus atvyksta žmonės, ieškantys savo šaknų, sąsajų su šiuo kraštu, o patys įdomiausi lankytojai, pasak G. Paškevičienės, panemuniais keliaujančios šeimos.
Bendrauti su žmonėmis – labai smagu, bet G. Paškevičienei skauda širdį žiūrint į griūvančius dvaro pastatus. Nesusikalbėjimas, kai dvaro savininkė situaciją mato vienaip, o valdžios institucijos kitaip, gresia visišku pastatų sunykimu. Jei iš dvaro išsikels muziejus, nebeliks kam jį prižiūrėti, o seniūnijos pastangomis išdailintas dvaro parkas pavirs neįžengiamomis džiunglėmis.
Netgi dabar, veikiant muziejui, rytais G. Paškevičienė randa vandalų pėdsakų, o ne vieną naktį automobilio šviesomis bandydavo išvaikyti nepageidautinus svečius.
Knieti pabandyti
Giedrė – smalsus žmogus. Jai įdomu išbandyti kažką naujo.
Muziejaus vadovei niežti rankos pažvelgus į nebenaudojamas krosnis, kuriose keramikos darbus degdavo buvusi muziejaus vedėja a.a. Angelė Orlovskytė. Gal įmanoma jas panaudoti? Sužinojus keramikos paslapčių iš aplink Veliuoną gyvenančių tautodailininkų, išmokti šio amato?
Kol įgaus drąsos keramikai, Giedrė sumanė kitą užsiėmimą – dvaras garsėjo savo bitynu, todėl vaško žvakių gamyba natūraliai siejosi su istorija.
Pirmąjį vašką G. Paškevičienė nusipirko ir susiradusi informacijos stojo namuose prie puodų eksperimentuoti. Išmokusi pati ėmė rengti edukacijas gimnazijos vaikams. Ant dagties auginamos žvakės mokinukams labai patiko, prieš Kalėdas pagamintos kvepėjo ne tik medumi, bet ir turėjo sakralinę prasmę.
Vašku Giedrę aprūpina veliuoniškis bitininkas Edmontas Daukša. Paprašytas parduoti korių jų padovanojo.
Kita pusė
Žvakių liejime atsivėrė meniškoji Giedrės pusė. Nuo mažens šokusi tautinius šokius, grojusi gitara, kurią vėliau apleido dėl mokslų, paauglystėje rašiusi eiles nuo menų G. Paškevičienė šiek tiek nutolo.
„Išėjus iš tėvų namų atsirado buitis, techninė gyvenimo pusė, iš kurios dar negrįžau“, – šypteli Giedrė.
Gal ne visai, bet truputėlį grįžo – kai traukia 6 val. per rasą į daržą nusiskinti daržovių – juk taip smagu užsiauginti ką nors savo (net Norvegijoje daržoves augino vazonuose ir sugebėdavo užsiraugti kopūstų), kai vietoj pamėgtos fantastikos rankose vis dažniau atsiduria knygos apie meilę, kurios, pasak Giedrės, nebūna. Atsimena, kaip šaipydavosi iš meilės romanus skaičiusios mamos, o ji nusišypsojusi pažadėdavo, kad ir Giedrė sulauks laiko, kai šios knygos patiks.
„Matyt, subrendau“, – sako G. Paškevičienė ir pati stebisi, kaip visada svajojusi gyventi mieste dabar džiaugiasi kaimo ramybe, džiaugiasi atradusi stovintį laiką, kurio kuo daugiau dabar norėtų skirti ir sūneliui Benui.
Giedrės Zodiako ženklas – dvynys, todėl moters norai ir poelgiai dažnai būna prieštaringi. Jei viena pusė veržiasi patirti ir pamatyti, kita – prisibijo ir stabdo, jei vieną dieną rankose kruta vąšelis arba virbalai ir iš siūlų kamuolio atsiranda ypatingo šiltumo vafliniu raštu nertos riešinės, kitą dieną jauna moteris „aiškinasi santykius“ su kompiuteriu.
„Pirmą kompiuterį gavau, kai buvau dvylikos. Nuo tada abu su broliu ėmėmės juos prižiūrėti, diegti programas, gilintis į techninę dalį. Tobulėdami vieną visiškai sudeginome“, – juokiasi Giedrė, prisiminusi kompiuterijos pradžiamokslį.
Dabar kompiuterių meistro kviesti nereikia – ir sau, ir artimiesiems juos sutvarko Giedrė. Jai įdomus ne tik kompiuterių remontas, bet ir darbas su įvairiomis programomis. G. Paškevičienė sukūrė internetinį puslapį tėčio įmonei, katalogus prekėms.
Nemažai laiko prie kompiuterio praleidžianti moteris nevengdavo ir kompiuterinių žaidimų, tačiau juose mato tik naudą.
Svajonėse – kelionės
Per kompiuterinius žaidimus Giedrė, mokykloje mokiusis vokiečių kalbos, išmoko puikiai kalbėti angliškai – šia kalba be kliūčių veda ekskursijas muziejuje.
„Mėgau žaidimus, kuriuose daug istorijos, fantastikos. Ten tikri faktai maišosi su fantazija. Galiu ir dabar išvardyti tankų pavadinimus“, – juokiasi moteris. Žinias galima gilinti ir taip!
Dar vienas privalumas – begalė draugų visame pasaulyje. Susipažinę žaisdami žmonės palaiko ryšius ir toliau, bendrauja, pasakoja apie savo šalį, gyvenimą. Bendraujant dingo visi stereotipai apie žmones iš kitų kraštų: „Esame daug panašesni, negu atrodo.“
Nors teko aplankyti nemažai šalių, bet labai norėtų nuvykti į Australiją, pasitikti Kalėdas 40 laipsnių karštyje Pietų Afrikoje ir palandžioti po stalagmitų olas Čekijoje, kur armijoje tarnavo tėtis.
Jaunas žmogus turi svajoti ir norėti. Ir Giedrė norėtų, kad muziejininkų nevadintų paslaugų teikėjas – jie kalba žmonėms, dalijasi žiniomis, norėtų, kad visus muziejus būtų galima lankyti nemokamai, norėtų sūnui paaugus įsilieti į kokį nors meno kolektyvą, norėtų keliaudama matyti daugiau gamtos – miestą užtenka aplankyti vieną kartą, norėtų, kad žmonės imtų susikalbėti.
Jūratė Stanaitienė
