Grupelė Viešvilės vyrų prieš trejus metus, niekieno neprašomi ir neraginti, įkūrė savanorių ugniagesių komandą, veikiausiai vienintelę tokią Lietuvoje. Didžiąją dalį įrangos susiveikę dėka rėmėjų, šie ugniagesiai, išskyrus vienintelį vairuotojo etatą, atlyginimų negauna, tačiau tai nesutrukdo dažnai būti pirmiesiems įvykio vietoje, kai Viešvilėje kas nors dega.
Broliai Andrius ir Paulius Šašiai – Viešvilės savanorių ugniagesių rinktinės nariai nuo pat pradžių, kai tik ši mintis 2017-iais pradėta įgyvendinti.
„Iš žiniasklaidos išgirdus, kad bus formuojama tokia struktūra kaip savanoriai ugniagesiai, aš kreipiausi į savo kaimyną darbe, rajono priešgaisrinės tarnybos viršininką Stasį Pocių, pasiteiravau, ar tikrai bus kuriamas toks dalykas, jis patvirtino. Tai, sakau, mielai sudalyvausiu, mudu su broliu galime“, – LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ sakė A. Šašys.
Jis priduria, kad iniciatyvos burti grupę savanorių ėmėsi seniūnas Valentinas Kucinas, o paaiškėjus, kad norinčių visas būrys, netruko surengti jiems mokymus.
A. Šašys pagal specialybę – miškininkas, dirbo girininkijoje, tad bent jau su miškų gesinimu susipažinęs buvo, brolis Paulius – buvęs policininkas, stebėti ugniagesių darbą iš arti jam teko ne kartą. Tad šiokie tokie pagrindai turėti, tačiau ir išmokti buvo ką – pastatas dega kitaip negu miškas, o ir kiekvienas gaisras pasižymi savu išskirtinumu.
Viešvilė – miestelis nedidelis, 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno 843 žmonės, tad ir gaisrai palyginti nedažni. Vis dėlto atsakomybė didelė, neatidėliotina, tad P. Šašys džiaugiasi, kad dėl savanorystės pavyksta sutarti su darbdaviais. „Turi valdišką darbą, dirbu, su vadovu esame sutarę, gaisro atveju mane be jokių problemų išleidžia“, – kalbėjo Paulius, ir pats žinantis, ką reiškia nukentėti nuo ugnies.
„Kadangi aš pats buvau nukentėjęs nuo gaisro, pamačiau, ką reikštų, jeigu vietoje būtų ugniagesių komanda. Žymiai viskas greičiau būtų vykę, nes kol atvyko iš Jurbarko, iš Smalininkų kol suvažiavo, praėjo laiko“, – LRT RADIJUI sakė jis.
Liepsnos gesinamos, žinoma, ne kibirais – Viešvilės savanoriai dovanų gavo automobilį iš kolegų Lenkijoje, Ryno mieste. Mašina – patikima, talpi, būtent jos reguliariai priežiūrai ir buvo įsteigtas vienintelis apmokamas etatas.
„Kadangi buvo Priešgaisrinės tarnybos vadovo mintis formuoti komandą, taip sutapo įvykiai, kad nuvažiavome kartu į Ryno miestą, kadangi jis bendradarbiauja su Jurbarko miestu, jie partneriai yra, buvo pasikalbėta, kad jie turi atliekamą gaisrinės automobilį ir jie mielai jį padovanotų“, – prisiminė A. Šašys.
Ugniagesių komanda budi pamainomis, tad nors turi oficialų vairuotoją, automobilį valdyti gali dauguma savanorių. Įgūdžių tam reikia, sako pašnekovai, mat Viešvilės gatvės dažnai siauros, o mašina – didelė. P. Šašys sako, kad priklausomai nuo to, kur kyla gaisras, į jo gesinimą ugniagesiai savanoriai atvyksta per 10-15 minučių ir dažnai būna pirmieji, mat arčiausiai esantys ugniagesiai profesionalai yra Smalininkuose už 12 kilometrų, Vilkyškiuose už 20-ies arba Jurbarke už 24 kilometrų.
Iš streso ar įpratimo, gaisro metu dažniausiai vietiniai skambina seniūnui, o šis perduoda žinią ugniagesiams. Nuo įsteigimo 2017 m., savanoriai skaičiuoja gesinę apie septynis gaisrus.
„Jau 2017 metais senas namas sudegė, paskui lentpjuvė degė, mišką važiavome jau antrus metus gesinti“, – vardijo P. Šašys.
Kadangi yra aprūpinti įranga, savanoriai kartais vyksta į kitokias, su gaisru nesusijusias užduotis.
„Yra buvę, kad policijos prašymu važiavome sunkvežimį nuo kelio nuslydusį ištraukt, be abejo, nuvirtusius medžius nuo kelio nuvalome, taip pat turim gelbėjimo įrangą, mes pasiruošę ir avarijos metu gelbėjimo darbus atlikt – praėję mokymus Jurbarko Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, profesionalai ugniagesiai gelbėtojai mums aprodė, kaip ta įranga veikia, kaip teisingai naudoti.
Aišku, dar būtų gerai, kad turėtume kvėpavimo aparatus, bet ateity, manau, juos turėsime, nes turime rėmėjų, kurie žadėjo mus aprūpinti jais, tiesiog dėl dabartinės koronos situacijos negalime susisiekti su jais, nuvykti ir parsivežti“, – pasakojo P. Šašys.
Baimė vykstant į įvykį ar gesinant gaisrą neaplanko, tik adrenalinas, teigia abu broliai. Tą patį patvirtina ir jaunesni jų kolegos, Viešvilės savanoriai ugniagesiai Andrius Vaznys ir Marius Brigadierius.
„Man ir prie širdies tokie dalykai – technika, padėti žmonėms smagu, labai gerai po to jautiesi kažką gerą padaręs. Esu dirbęs Jurbarko miškų urėdijoj, Viešvilės padaliny, gaisrininku, gesinau Viešvilės miškus“, – savo motyvus prisidėti prie savanorių aiškino M. Brigadierius.
Andrius į Viešvilę atsikraustė ne taip seniai, prieš keletą metų, ir prie būrio prisijungė vėliau. Kaip pats prisimena, jau po to, kai padėjo užgesinti pirmąjį gaisrą.
„Čia įvyko lentpjūvės gaisras, aš nebuvau ugniagesys, bet atvažiavau pažiūrėt, įsitraukiau, padėjau, patiko. Paskui Andrius sako: „kad čia buvai, tai junkis, rašyk dokumentus“. Daugiau dar neteko, nes dirbu toliau nuo Viešvilės – už 20 kilometrų Jurbarke, tai kai būna gaisras, iš pradžių skambina tiems, renka, kas artimiausiai gyvena, o jeigu ne, tada aplinkiniams iš toliau. Bet treniruotėse visada dalyvauju“, – laidai „Už Vilniaus“ sakė jis.
M. Brigadierius dalyvavo gesinant tris gaisrus, visus juos pamena – gesino automobilį prie parduotuvės, degančią namo palėpę ir Viešvilės beržyną. Sykį savanoriams teko gesinti ir paties A. Vaznio kaimynystę, tad vyras galėjo įsitikinti miestelyje veikiančių ugniagesių svarba.
„Kaimynas pasikūrė krūvą lapų, dar kažką, paskui žmona paskambino vos ne po visko, sako: „kolegos buvo atvažiavę, gaisrą gesino“. (…) Nebūtų kolegų, būtų skambinę į Jurbarką, kol atvažiuotų, manau, būtų buvę daugiau bėdos negu dabar – turtas visiškai išsaugotas buvo. Daržinė, manau, būtų sudegusi, kol būtų atvažiavę, o dabar nieko, čiut šiltnamis nukentėjo. Dėkui kolegoms“, – kalbėjo A. Vaznys.
Paklaustas, ar nevaldoma ugnis nebaugina, jis sako, kad ne. „Jeigu reikia žmogui padėti, kokia gali būt baimė“, – sakė pašnekovas.
Viešvilės ugniagesius valstybė aprūpino pirmosiomis uniformomis, rengti kolegų profesionalų apmokymai, savaip prisidėjo ir vietinis verslas – įmonės „Viešvė“ direktorius Raimondas Jasulis skyrė garažą ugniagesių automobiliui, o tai ypač svarbu žiemą, jog tonomis vandens pripildyta mašina nestovėtų šaltyje.
Visgi jeigu ne parama, gauta iš užsienio, neaišku, ar šiandien šis būrys egzistuotų. Kaip pasakoja vienas miestelio savanorių ugniagesių rinktinės pradininkų P. Šašys, dovanų ugniagesiai gavo ne tik automobilį, tačiau ir kitokią įrangą, o valstybės pagalbos tokioms savanoriškoms iniciatyvoms praverstų daugiau. Tačiau broliai Šašiai pasakoja, bet nesiskundžia.
„Gerai, atsirado rėmėjai, tai mums jie padarė prezentą – tikrai gerą įrangą padovanojo. Aš manyčiau, kitoks turėtų būti valdžios požiūris, ir Vyriausybės, ir vietinės, nes gaisrai vis dėlto viską sunaikina, vagis kažką išneša, nors sienas palieka“, – sakė P. Šašys.
Jo brolis Andrius priduria, kad nors Viešvilėje savanoriai ugniagesiai susibūrė jau 19 amžiaus antroje pusėje, tradicija vėliau nutrūko, nors, pasak pašnekovo, Lenkijoje ar Vokietijoje ir šiandien tai nėra retas reiškinys.
„Toks dalykas kaip savanoriai ugniagesiai Lietuvoje dar yra naujas, nors Viešvilėje nėra – pirmieji įsikūrė 1863 metais po didžiojo gaisro Viešvilėje, tai yra istorinis faktas, patvirtintas. O šiaip tai yra naujas dalykas, manau, dar sudėtinga ir finansavimą skirti, galbūt kitiems atrodo, kad mes konkurentai rajoninėms komandoms, bet mes tikrai to nesiekiame kažką sužlugdyt.
Suvokdami, kad savivaldybės galimybės yra ribotos, ėmėmės iniciatyvos, padedant Evangelikų diakonijos Sandora kunigui Mindaugui Kairiui suradome rėmėjus Vokietijoje, Raundbergo mieste, kurie mus aprūpino specialiais rūbais, batais, įvairia įranga, švirkštais, kurie būtini prie mašinos – tai dalykai, kurie gana brangūs. Taip pat gavome dovanų gelbėjimo įrangą, kuri yra vertinga, veikianti ir galime ja naudotis. Kol kas, ačiū Dievui, mes tik parodome, kaip ta įranga veikia per šventes, per pasirodymus, vietiniai pamato, kaip tai veikia“, – kalbėjo A. Šašys.
Savanorystės dvasia Viešvilėje, rodos, stipri. Paklaustas, ar ilgainiui nenutiks taip, jog pasikeitus aplinkybėms, ugniagesių rinktinė pritrūks savanorių, P. Šašys sako tokių ženklų šiuo metu nematantis.
„Manau, kad padirbėjus normaliai, galėtume dar vieną tokią komandą surinkti“, – sako jis.
