Birželio 15-ąją Jurbarko dekanato Šeimos centro kartu su rajono savivaldybe ir kultūros centru surengtoje Šeimų šventėje paskaitą „Kas padeda spręsti krizę šeimoje“ skaitė Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto doc. dr. Artūras Lukaševičius.
Derėtų sugalvoti kitą žodį tam, kaip temą apie šeimos krizių sprendimą išdėstė dr. A. Lukaševičius. Jo paskaitoje nebuvo nė šešėlio su šiuo žodžiu susijusių stereotipų: seno – kai burbenama nepakeliant akių nuo pluošto popieriaus lapų, ir dabartinio – kai lektorius neatitraukia akių nuo kompiuterio ekrano, nors tą patį, ką jame skaito, klausytojai gali pasiskaityti ekrane.
Katalikų teologijos fakulteto dr. A. Lukaševičius akių neslėpė, nes auditorijai turėjo ką pasakyti – jo paskaita nebuvo teorinė, bet pagrįsta ir savo gyvenimo praktika, ir, be abejo, būtų buvusi įdomi ne tik katalikams.
„Krizės neišvengiamos. Nė vienoje šeimoje!“ – iš pat pradžių pareiškė lektorius. Ir patikslino, kad ir labai darnios, aplinkinių ir jų pačių požiūriu, šeimos, ir tikintieji bei gyvenantieji intensyvų ir nuoširdų maldos gyvenimą patiria šeimos krizių. „Nes visi esame nusidėjėliai – ir tikintieji, ir netikintys, ir visų ta pati, prigimtinė, nuodėmė – giluminis egoizmas, kuris lemia norą viskuo pasinaudoti savo poreikiams patenkinti. Santuoka – tai du nusidėjėliai šalia, ir tarp jų neišvengiamai lekia kibirkštys“, – sakė A. Lukaševičius.
Svečias papasakojo ir savo įtikėjimo, ir šeimos sukūrimo istoriją. Vaikystėje, kaip ir dauguma sovietinės kartos vaikų, močiutės jis buvo „sutvarkytas“ – t.y. pakrikštytas ir privestas kitų sakramentų (tarsi mūsų laikais reikalų su Dievu „sutvarkymo“ reiškinys būtų išnykęs). Baigęs vidurinę mokyklą studijuoti pasirinko chemiją ir nieko bendro su Dievu tuomet dar neturėjo. Nors vėlyvoje paauglystėje kilę egzistenciniai klausimai nepasimiršo.
„Aš jau paauglys svajojau apie šeimą, bet jau ir tada norėjau ko nors daugiau nei darniai ir gražiai gyvenusi ir tebegyvenanti mano tėvelių šeima. Tik nežinojau – ko“, – prisipažino svečias.
Žinojimas atėjo pamažu, gana atsitiktinai įstojus studijuoti į Katalikų teologijos fakultetą. „Esu sovietmečio vaikas ir buvau įsitikinęs, kad žmonės yra dvejopi: arba išsilavinę ir protingi, arba tikintys. Mano šeimoje vienintelė giliai tikinti buvo močiutė – labai gera, bet baigusi tik tris klases. Joje nemačiau tikėjimo idealo. Katalikų teologijos fakultete, vėliau „Gyvųjų akmenų“ bendruomenėje sutikau daug jaunų, išsilavinusių ir giliai tikinčių žmonių, pažinau daug šeimų, kurios atitiko mano šeimos idealą. Panorau pats gyventi tikėjimu“, – pasakojo lektorius.
Susituokęs prieš 15 metų, būdamas trisdešimties, trijų vaikų tėvas A. Lukaševičius sakė, kad ir jo šeimoje, kurioje gyvenamas intensyvios maldos gyvenimas, krizių būna. „Tačiau krikščionys turi įrankį krizėms spręsti – vienintelį, kito ir nėra – tai tikėjimas. Kiekvienoje krizėje galima atsiremti į Dievą, jei tik mūsų santykis su Juo nėra formalus“, – sakė jurbarkiškių svečias.
Apžvelgęs susirinkusiuosius lektorius kalbėjo: „Čia nėra jaunų, besiruošiančių tuoktis žmonių, bet yra jų tėvų ir senelių. Pasakykite, kad didžiausia klaida prieš santuoką – tikėtis, kad šeimoje nebus krizių. Dabar daugelis jaunų žmonių prieš susituokdami eina pagyventi kartu, taip daro net ir tikintys ar truputėlį tikintys. Jie nori pasitikrinti, kaip seksis, kitaip sakant, nori išvengti problemų šeimoje. Bet tai yra pirmoji besiruošiančių kurti šeimą klaida – net ir pagyvenus kartu problemų šeimoje išvengti nepavyks.“
Einant į Santuokos sakramentą svarbiausioji nuostata turi būti tokia: problemos neišvengiamos, bet mudviejų meilė padės jas išspręsti. Kaip išspręsti? Tuo klausimu yra prirašyta daug literatūros, padėti gali gerai pasirengęs psichologas. O tikėjimo dovaną turinčioms šeimoms, lektoriaus teigimu, labai svarbi yra malda prašant Dievą padėti įveikti problemas.
„Gyvename sudėtingu šeimai laiku – mus šokiruoja iš užsienio ateinančios nuostatos, nukreiptos prieš šeimą. Daugiau nei pusė santuokų išyra, neretai tepagyvenusios metus kitus. Tačiau šeimos, kurios meldžiasi kartu, ir susidūrusios su problemomis lieka kartu“, – teigė A. Lukaševičius.
Jis pripažino, kad nelengva sutuoktiniams surasti laiko bendrai maldai, tačiau tie, kas nori išsiugdyti savo šeimos maldos praktiką, laiko suranda. Ne taip svarbu, kokio ilgio malda, svarbiau, kad kartu meldžiantis šeimoje ir dalyvaujant šv. Mišiose būtų aiški ir konkreti intencija, už ką sutuoktiniai meldžiasi.
O ką daryti, jei vienas sutuoktinių, dažniausiai vyras, melstis nenori? Tuomet kitas gyvena noru ir rūpesčiu jį atversti į tikėjimą. „Atsargiai! – perspėjo lektorius. – Tikėjimą duodame ne mes, o Dievas. Mes galime tik melstis ir savo geru pavyzdžiu įtraukti savo artimą į tikėjimą. Čia reikia daug ramybės ir kantrybės.“
Tačiau lektorius pripažino, kad ir jam kantrybės labiausiai pritrūksta šeimoje. Bet ir kantrybės bei ramybės krizę įveikti, pasak lektoriaus, padeda malda ir suvokimas, kad problema yra ne kitas žmogus, o aš pats. „Nuo mano vidinės ramybės priklauso, kokia namuose nuotaika, ir nuo mano tikėjimo – kaip skleisis tikėjimas mano šeimoje“, – sakė A. Lukaševičius.
„Buldozerinis būdas niekur nenuves“, – sakė lektorius prabilęs apie vaikų tikėjimo ugdymą. – Jei vaikai matys, kad šeimos pagrindas, stuburas, pats geriausias tėvų gyvenimo žemėlapis yra tikėjimas, ir tėvai spinduliuoja ramybe, laime, džiaugsmu, vaikai ir patys norės turėti tikėjimą, kad būtų laimingi.“
„Kai mūsų Jonukas, kuriam dabar tik metukai, pradės kalbėti, mes jį mokysim vaikiškų maldelių“, – sakė A. Lukaševičius, įsitikinęs, kad krikščionybę vaikui pristatyti reikia kuo anksčiau. – Nors mišios vaikams nuobodžios, o daugelį tikėjimo dalykų jiems sunku suvokti, negalima pažinties su krikščionybe atidėlioti, nes augdamas vaikas negyvena vakuume, bet vartotojiškoje visuomenėje, ir jos dėsniai užpildo jo mintis.“
Tėvai savo vaikams visada pasiryžę atiduoti tai, ką turi geriausio. Turintieji tikėjimą, kaip laimingo gyvenimo pagrindą, skubės juo pasidalyti, kad ir vaikai turėtų tvirtą atramą gyvenime, neleisiančią jokioms krizėms sunaikinti džiaugsmo ir laimės.
Danutė Karopčikienė
