Prieš keletą dešimtmečių buvusioje Jurbarko miškų ūkio kontoroje, vėliau tapusioje keturbučiu namu, gyvenantys žmonės nesutaria dėl buvusio kaimyno pastatyto garažo ant bendrai valdomos žemės. Pasidaliję į dvi stovyklas, vieni skundžiasi, kad garažas trukdo, kiti tvirtina, jog pykčiai kyla tik dėl to, kad kai kuriems žmonėms nepatinka net praskrendantys paukščiai.
Kiekvienas Gedimino g. 18 namo gyventojas turi po sklypelį nuosavos, o visi bendrai – vieną gabalėlį žemės kiemui ir pastatams. Ant bendros nuosavybės žemės stovi ir garažas, nepriklausantis nė vienam šiame name gyvenančių žmonių. Maždaug 2000-aisiais jį pastatęs Jonas Račiūnas ir savo butą, ir žemę po kelerių metų pardavė kitam savininkui, tačiau garažą pasiliko ir iki šiol juo naudojasi. To niekaip nebūtų galėję įvykti, jei statinys būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nes tokiu atveju jį būtų tekę parduoti kartu su žeme. Tačiau naujieji J. Račiūno buto savininkai neteisėtai stovinčio pastato nepirko, o J. Račiūnas greičiausiai jo ir nepardavė, nes garažas jam pačiam reikalingas.
Taigi nuo 2006 metų kitur gyvenantis jurbarkietis naudojasi jau svetimoje žemėje stovinčiu garažu. Kasdieniai jo vizitai į Gedimino g. 18 namo kiemą nepatinka šio namo gyventojams Rimantui Paulauskui ir Stasiui Liutkevičiui. Gegužę savivaldybėn jie išsiuntė prašymą ginti jų teises ir šalinti teisės pažeidimą nugriaunant garažą, kuris pastatytas užgrobiant bendra nuosavybe valdomą žemę. Vyrai įsitikinę, kad garažas ant bendros nuosavybės žemės atsirado neteisėtai, o statiniu neteisėtai dabar naudojasi buvęs kaimynas.
Savivaldybės darbuotojai prašymą persiuntė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, o atvykęs inspektorius Jonas Sutkaitis patvirtino, kad garažas pastatytas nesilaikant projekto – statytojo pateiktame 2006 m. birželio 1 d. architektės D. Zorūbienės suderintame projekte numatyti gerokai mažesni statinio matmenys. Kartu su R. Paulausku išmatavęs sienas, inspektorius nustatė, kad statinio ilgis 6,3 m, nors suprojektuota 6 m, plotis – 5,9 m, nors turėtų būti 5 m, o aukštis – 6,3 m vietoj leisto 5,15 m.
R. Paulauskas reikalavo ne tik išmatuoti garažą, bet ir atstumus iki gretimų pastatų – žmogus įsitikinęs, kad jei kiltų gaisras, supleškėtų dar trys pastatai, nes už tvoros, mažiau nei per metrą, stovi kaimynų pavėsinė, o netoli garažo – ūkinis pastatas. R. Paulauskas mano, kad tai prieštarauja priešgaisriniams reikalavimams.
Tačiau labiausiai kaimynai nepatenkinti dėl triukšmo ir dulkių, kurios kyla mašinoms zujant pro jų langus. R. Paulauskas tikina, kad kai 1972 metais įsikraustė į šį namą, kieman vedė tik siauras takutis, vėliau jis tapo įvažiavimu. Kol mašinų nebuvo daug, niekas dėl to nenukentėjo, bet dabar rytą vakarą pro pat Paulauskų šeimos langus pirmyn atgal zuja penki automobiliai.
„Račiūnas važinėja naktimis ir elgiasi taip, lyg vienas gyventų šiame name – gazuoja automobilį, tranko dureles, bilda garaže. Mums atsibodo kvėpuoti dulkėmis ir šokinėti iš lovos – net per didžiausius karščius naktį negalime palikti atvirų langų. Tokius pat nepatogumus jaučia ir antrame aukšte gyvenantis kaimynas S. Liutkevičius“, – tvirtino R. Paulauskas.
Jo nuomone, jei J. Račiūno butą ir žemę nusipirkusi moteris savo pirmtakui leido naudotis garažu, tai turėjo gauti visų namo gyventojų sutikimą. „Mūsų kiemas bendras, o tai reiškia, kad ir teisės visų vienodos. Jei norėčiau kuriam laikui pastatyti kieme kokią svetimą mašiną, tai irgi turėčiau kaimynų atsiklausti – ką aš žinau, gal ji kuriam nors iš mūsų trukdytų“, – įsitikinęs R. Paulauskas.
Kol statybos inspektorius su skundo autoriumi lakstė apie garažą ir rašė aktą, gatvėje susirinkę kiti šio namo gyventojai piktinosi teisybės ieškotojo charakteriu ir tvirtino, kad buvusio kaimyno J. Račiūno lankymasis bendrame kieme jiems tikrai netrukdo. Tame pat būrelyje stovėjo ir J. Račiūnas, dalyvauti surašant aktą pasiuntęs savo žmoną. „Negaliu ten eiti, nes nervai neišlaikys. Rimas pats nežino, ko nori. Gražiuoju čia visi gyvenom, bet jam viskas aplink nepatinka“, – aimanavo žmogus.
Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui J. Račiūnas pateikė paaiškinimą, kad 2000 m. garažą pasistatė žemės sklype, kurio bendrasavininkiu buvo, bet parduodamas butą ir sklypą tarpusavio susitarimu garažą pasiliko sau. Statybos inspektoriams vyriškis aiškino, kad nežinojo įstatymų, todėl statinio neįregistravo. Pažadėjo, kad garažą parduos žemės savininkei arba nukels į kitą vietą.
Statybos inspektoriai Gedimino g. 18 namo kieme neužtruko – nustatę, kad statinys iškilo seniau nei prieš 10 metų, jie nutraukė skundo nagrinėjimą ir pasiūlė nepatenkintiems kaimynams kreiptis į teismą ginti pažeistų savo teisių ar įstatymo saugomo intereso.
R. Paulauskas tvirtina, kad tą ir darys. „Nieko gero nebus, jei kas norės, ką norės ir kur norės statysis ir naudosis. Esu neįgalus, po širdies operacijos, man reikia tyro oro ir ramybės, o kaip tik jos namuose ir neturiu. Statinys nelegalus, todėl neturi stovėti bendros nuosavybės teise valdomoje žemėje“, – aiškina R. Paulauskas, minantis takus į advokato kontorą.
Šią istoriją galima būtų traktuoti kaip įprastą šiems laikams kaimynų konfliktą, jei ne keista aplinkybė – ant svetimos žemės stovintis neįregistruotas pastatas. Galima tik stebėtis, kad daugelį metų jis niekam netrukdė, bet netoleruotina, kad statybas kontroliuojančios institucijos sukrunta tik gavusios skundą. Jei įmanoma pastatyti garažą ant svetimos žemės svetimame kieme, tai kiek tokių be leidimų pastatytų ir neįregistruotų pašiūrių yra nuosavose valdose, kur niekas jų nemato, taigi ir neskundžia?
Daiva BARTKIENĖ
