Valentino dieną galima švęsti visaip – linksmai, šmaikščiai, romantiškai, intymiai, o galima ir jaukiai bei elegantiškai, kaip pasiūlė Jurbarko viešoji biblioteka. Tądien jurbarkiečių laukė širdį gnaibančios meilės eilės, serenadomis kvepiančios dainos bei fantazijos pliūpsniai paveiksluose šventiniame renginyje „Sapnų tiltais skubu pas tave“.
Rėmėsi knyga
Apie šį renginį buvo užsiminta dar praėjusių metų lapkritį, kai bibliotekoje vyko susitikimas su jos globėju, neseniai 70-mečio jubiliejų atšventusiu kraštiečiu rašytoju Eugenijumi Remigijumi Baltrušaičiu. Tąkart rašytojo kūrybą pristačiusi vyresnioji bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė vengė kalbėti apie jo poeziją tik todėl, kad garsiai ir skambiai apie ją prabiltų pats rašytojas Valentino dienos proga.
Pasak šventės organizatorės J. Korsakaitės, Valentino dienos minėjimas neprieštarauja lietuviškoms tradicijoms, pasaulėjautai, svarbu, kaip ją suprantame ir švenčiame. „Tai – meilės laiškų diena. Juk šv. Valentinas buvo įsimylėjėlių laiškanešys. O laiškai gali būti eiliuoti ir ne tik išsiųsti voke, bet ir iškalti akmenyje, išrašyti ant tošies arba sudėti į knygą“, – sakė bibliotekininkė.
Omenyje ji turėjo 2008 m. išleistą suvenyrinę, vos 5×10 cm dydžio, E. R. Baltrušaičio meilės lyrikos knygelę „Sapnų tiltais skubu pas tave“, davusią pavadinimą visam renginiui. Joje sudėti 69 eilėraščiai atspindi sudėtingą žmogaus sielos ir jausmų pasaulį, prieštaringą autoriaus pasaulėjautą. E. R. Baltrušaičio kūrybai artimos Aleksandro Bloko, Sergejaus Jesenino bei Pauliaus Širvio kūrybos intonacijos – lyriškumas, melodingumas, kurie dažnai persipina su gilia filosofine potekste.
Eilėraščius šiam rinkiniui autorius pradėjo kaupti seniai, tačiau, kaip yra įpratęs, daug taisė, tobulino. „Eilėraščiai – lyg vaikai, artimi ir brangūs, geresni ir blogesni, sentimentalūs. Juose mano jaunystė, bohema, vynas su draugais. Visus eilėraščius myliu ta pačia meile“, – apie savo kūrybą sakė autorius.
Nuo obuolių iki Paryžiaus
Didžioji dalis susirinkusiųjų į šventę, ir tai visai nekeista, buvo moterys. Juk joms skiriama daugiausia meilės eilių, apie jas galvodami poetai mėnesienoje vedžiojo plunksna ilgiausias poemas, o dabar iki pirštų skausmo barškina kompiuterio klaviatūras, dailioji lytis pasislėpusi už sunkių užuolaidų alpėdavo klausydama po balkonu atliekamų serenadų, o dabar išgauna aukščiausias spiegimo natas dievinamų atlikėjų koncertuose, moterys paslaptingomis šypsenomis pozuodavo dailininkams, kurie jas tapydavo mėnesių mėnesius, o dabar jos grakščiai žvelgia iš po ilgų blakstienų į nikonus ir canonus. Niekas nesikeičia šimtus metų, todėl ir tą popietę joms skambėjo dainos ir posmai.
Šventinę popietę pradėjo kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas, atlikęs savo dainą pagal E. R. Baltrušaičio eilėraštį „Nebūsim kartu“. Tekstus dainoms kompozitorius paprastai kuria pats, išimtį daro tik poetams Baltrušaičiams – Remigijui ir Jurgiui.
Pasak E. R. Baltrušaičio, daugybė sutiktų moterų paveikslų išsitrynė iš atminties, liko tik besišypsančių lūpų, akių vaizdas. „Gyvenimas skuba pirmyn. Lieka tik prisiminimai ir eilėraščiai“, – sakė poetas, prieš skaitydamas savo eiles. Jų buvo visokių – jausmingų, šmaikščių, rimtų, juokingų, verčiančių susimąstyti, spaudžiančių ašarą ir leidžiančių pasijusti ypatingomis.
Poetas skaitė eilėraščius, parašytus Paryžiaus Monmartre prie Meilės sienos, prisimindamas bendradarbiavimą su poetu Pauliumi Širviu, kuriam skyrė eilėraščių ciklą, deklamavo „Raudonus šilus“, paniręs į prisiminimus apie netoli bibliotekos buvusius vaikystės namus graudino eilėraščiu mamai „Sugrįšiu namo“, virpino jausmus eilėraščiais iš ciklo „Jeseninas ir Dunkan“, niūnuoti skatino skaitydamas eilėraštį „Mano senai mokyklai“, kurį televizijos filmui „Atžalynas“ įdainavo aktorius Vladas Bagdonas.
Kai kurių eilėraščių gimimo istorijos vertė šypsotis. „Eilių apie meilę nebūtina skirti konkrečiai moteriai. Kartais užtenka žvilgsnio, praeivio silueto, atsitiktinio blyksnio, kad gimtų eilės“, – tikino rašytojas ir papasakojo istoriją apie eilėraštį „Peteliškių gatvė“. Jam atsirasti užteko troleibuse išgirsti dviejų moterų pokalbį, kuriame viena pasakė gyvenanti Peteliškių gatvėje. „Šokau iš troleibuso, parlėkiau namo ir per dešimt minučių išsiliejo eilėraštis“, – šypso E. R. Baltrušaitis.
Eilėraštis „Olivija“, pasirodo, neskirtas jokiai tokį vardą nešiojančiai moteriai. Paprasčiausiai poetui reikėjo rimo žodžiams „obuoliai alyviniai “. Šmaikščių istorijų lydima kraštiečio poeto meilės lyrika abejingų nepaliko – salėje girdėjosi ir juokas, ir atodūsiai, pritariamai linksėjo šukuosenomis papuoštos moteriškos galvutės, o svajų laivai plukdė į uostus, kuriuose laukė mylimieji.
Širdies muzika
Ne mažiau aplodismentų ir atodūsių sulaukė neseniai įsižiebusi nauja žvaigždė – dainuojantis veterinaras iš Veliuonos Naglis Mačėnas. Vyras išgarsėjo sausio mėnesį dalyvavęs televizijos projekto „Lietuvos talentai“ atrankoje, kur buvo puikiai įvertintas ir teisėjų, ir žiūrovų. N. Mačėnas laisvu laiku gieda bažnyčios chore. „Dainuoju nuo mažens, turiu muzikinį išsilavinimą“, – yra sakęs N. Mačėnas, kurį labai palaiko žmona ir keturi vaikai.
Gal Naglio dainos buvo skirtos salėje sėdėjusiai žmonai Redai, tačiau pamalonino ir kitas moteris. „Paprastai dainuoju arba su kapela arba a capella. Kapelos nėra, tai dainuosiu be muzikos“, – šypsojosi dainininkas.
Akompanimento niekas ir nepasigedo – jautriai ir skambiai N. Mačėno atliktas romansas apie rožę, Vytauto Kernagio dainuojamoji poezija ir tremtinių išdainuoti „Cukriniai žirgeliai“ buvo palydėti ovacijomis bei gėlėmis.
Moterims atsipūsti nuo charizmatiškų vyrų kūrybos leido visada žavintis vaikų pasirodymas. Valentinišką šokį padovanojo Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos šiuolaikinio šokio grupės „Domino“, vadovaujamos choreografės Evelinos Bastytės-Šauklienės, mergaitės.
Moterų dovanos
„Mes, vizualininkai, pripažįstame visus šventuosius ir švenčiame visas šventes – ir krikščioniškas, ir pagoniškas. Atšventę Valentino dieną, linksminsimės ir per lietuvių meilės deivės Mildos šventę“, – sakė Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja, menininkė Rasa Grybaitė, pristatydama suaugusiųjų tapybos studijos dailininkių specialiai šiai progai nupieštus paveikslus. Pasak jos, gražūs šventieji priverčia susirinkti mažus ir didelius, muzikantus ir dailininkus, poetus ir šokėjus.
Kai į suaugusiųjų dailės studiją su prašymu prisidėti prie šventės kreipėsi jos organizatorė, R. Grybaitė abejojo, ar piešiančios moterys ras tam laiko, nes baigia sudėtingus darbus dvejus metus besitęsiančiame projekte, kurio rezultatus pristatys šio mėnesio pabaigoje. Tačiau studijos moterys entuziastingai sutiko ir gimė 15 įspūdingų darbų.
Darbai atlikti grotažo technika – popieriaus lapą padengiant vašku ir tušu, po to sluoksnis po sluoksnio gramdant vašką liejasi fantazija. „Temą žinojome apytikriai, todėl leidome sau daug fantazuoti. Procese buvo labai įdomių dalykų“, – pasakojo R. Grybaitė. Atveriant sluoksnį po sluoksnio atsidengė kūrybos klodai – iš vaško išniro medžiai, augalai, pienių pūkai, moters siluetai, geiša, paukščiai.
„Nesistengėme iliustruoti eilių. Menininkės kalbėjo nuoširdžiai, taip, kaip jaučia“, – sakė R. Grybaitė. Naudojant vašką sukurti paveikslai nespalvingi, tamsūs, bet jokiu būdu ne niūrūs, greičiau žavintys formomis, kūrėjų fantazijos vitražais ir jautrumu.
Šventė bibliotekoje parodė, kad Valentino dieną galima švęsti be iš toli ant skruostų šviečiančių raudonų širdelių ir tortais nukrautų stalų. Jei patinka, galima švęsti ir trankiai. O tiems, kuriems meilė ne rėkia, o kužda, verta paskaityti eiles, paklausyti romansų, jausmų šešėlių ieškoti paveiksluose ir tyliai prigludus prie brangaus žmogaus pasidžiaugti puikiai praėjusia diena.
Jūratė STANAITIENĖ
