72-eji metai. Lygiai tiek gegužės 30-ąją sukako nuo ypatingo ir skaudaus įvykio Šimkaičių miške: tos dienos rytą sovietinis saugumas ir jo smogikai bunkeryje-vadavietėje, panaudoję migdomąsias dujas, suėmė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininką, Lietuvos partizanų vadą, generolą Joną Žemaitį-Vytautą ir su juo buvusias dvi partizanes – Eleną Palubeckytę-Liudą ir medicinos seserį, sergantį J. Žemaitį slaugiusią Marytę Žiliūtę-Eglutę.
Istorinė vieta
Ketvirtasis bunkerio gyventojas – J. Žemaičio-Vytauto adjutantas Juozas Palubeckis-Simas, jį išdavus, jau buvo suimtas prieš savaitę – per Sekmines 1953 m. gegužės 23 d. Dabar atstatytas bunkeris-vadavietė ir tas nedidelis miško plotelis tapo istorine vieta, įgavusia Miško prezidentūros vardą, nes J. Žemaitis-Vytautas buvo tikrasis okupuotos, už savo laisvę ginklu kovojančios, Lietuvos prezidentas. Dabar jis dažnai pavadinamas ne tik ginkluoto pasipriešinimo vadu, bet ir ketvirtuoju Lietuvos prezidentu. J. Žemaičio vardu pavadinta Lietuvos karo akademija.
Gegužės 30-ąją Šimkaičių miške prie bunkerio-vadavietės Eržvilko kultūros centas, jo Vadžgirio skyriaus meno vadovė, dažnų patriotinių renginių prie J. Žemaičio-Vytauto bunkerio organizatorė Lina Lukošienė ir Eržvilko gimnazija surengė atvirą gyvosios istorijos pamoką, prasidėjusią jaunimo žygiu iš Vadžgirio į Šimkaičių mišką prie vadavietės. Juk ir partizanai po šio krašto miškus judėjo slapta ir dažniausiai pėsti.
Atvira pamoka istorinėje miško vietoje Eržvilko, Vadžgirio jaunimui ir visiems susirinkusiems buvo neįprasta. Mat ją vesti, susitikti ir pasikalbėti su jaunimu, atvyko politikas, Seimo narys, buvęs krašto apsaugos ministras, humanitarinių mokslų daktaras, daugelių knygų autorius, istorikas Arvydas Anušauskas. Viena iš jo tyrinėjimų krypčių – ginkluota kova už šalies nepriklausomybę ir sovietinių okupantų nusikaltimai.
Pasakojimas daugiausia buvo apie J. Žemaičio-Vytauto likimą nuo 1953 m. gegužės 30 d. – nuo suėmimo dienos – ir apie partizanų išdavystes. Jo adjutantas J. Palubeckis-Simas taip pat buvo išduotas.
Išdavė kovos draugas
Sovietinis saugumas nujautė, kad J. Žemaitis slapstosi kažkur to krašto miškuose, tačiau arčiau prieiti nesugebėjo. Sužinojo, kad partizanų vadas veikia atsargiai, tik per savo adjutantą J. Palubeckį-Simą ir tik jis žino, kur yra J. Žemaičio bunkeris. Tad Simą būtinai reikėjo suimti gyvą, o jau tuometinėje MVD (rus. – ministerstvo vnutrennich diel; liet. – vidaus reikalų ministerija), arba sovietiniame okupaciniame saugume, tik lavonai neprakalba.
MVD pavyko užverbuoti netolimo kaimo ryšininką. Šis pranešė, kad pas jį turėtų ateiti J. Palubeckis-Simas. Surengta pasala. Tačiau atėjo ne Simas, o partizanas Pranas Narbutas-Rolandas.
Suimtas ir tardomas, išgabentas į kalėjimą Kaune, jis palūžo. Specialiai jam palaužti buvo rengiami susitikimai su kitais užverbuotais buvusiais partizanais, jie kviečiami į bendras vaišes su MGB karininkais, kad pamatytų, koks geras yra gyvenimas. Užverbuotieji irgi pataria nesipriešinti, reikia padėti užbaigti ginkluotą kovą.
Tam, kas sustiprintų tikėjimą, jog sovietinis gyvenimas tikrai geras, Rolandui visko prižada, lydimą vieno iš smogikų net išleidžia pasivaikščioti po Kauną. Smogikas pasiruošęs bet kurią akimirką, jeigu tas mėgintų pabėgti, Rolandą nušauti. Abu pavaikšto po Kauną, abu užeina į barą, išgeria degtinės ir sugrįžta į būstinę.
Padeda suimti Simą
Rolandas tampa MGB agentu Vaidila ir sutinka padėti suimti J. Palubeckį-Simą, netgi pats dalyvauja suimant kovos draugą. Vėliau, po J. Palubeckio-Simo suėmimo, Vaidila pražudė dar ne vieną partizaną, o Simas, kankinamas ir atsilaikęs savaitę, būdamas įsitikinęs, kad jam tris paras nesugrįžus, iš bunkerio visi bus pasitraukę. Tuo labiau kad netoliese, Pavidaujo miško 24 kvartale, turėjo panašų atsarginį bunkerį, kurio vietą žinojo jo sesuo partizanė Elena Palubeckytė-Liudas, o jam gegužės 23 d. išeinant iš bunkerio J. Žemaitis žinojo, kad turi susitikti su Rolandu. Tad šitiek laiko nesugrįžus, turėjo būti aišku, jog kažkas atsitiko. Tačiau…
Per vėdinimo angą į bunkerį įmetus specialią migdomųjų dujų granatą, visi trys buvusieji vadavietės bunkeryje akimirksniu neteko sąmonės, o J. Žemaitis dar buvo sužeistas ir sprogusios granatos atplaiša.
Šiandien jaunimui sunku įsivaizduoti praėjusio amžiaus vidurio gyvenimą, kai dar vykstant karui, 1944-aisiais Lietuvą vėl užplūdo antroji sovietinė okupacija. Lietuviai, gerai supratę pirmosios – 1940 m. birželio 15-ąją įvykusios okupacijos skonį, pajutę suiminėjimų, kalėjimų, o ypač pirmosios masinės 1941 m. birželio 14-osios trėmimus, ėmė ginklus ir stojo į kovą už nepriklausomą Lietuvą. Toji kova neturi sau lygių Europoje – tęsėsi dešimt metų, kol buvo palaužta tiesiogine sovietine ginkluota agresija ir savųjų išdavystėmis. Tačiau sugniuždyti pavyko ne visus. Vienas tokių buvo J. Žemaitis-Vytautas.
Kalinys Nr. 21
Jaunimas atidžiai klausėsi istoriko Arvydo Anušausko pamokos, nors jiems tie įvykiai – oi, kaip tolimi… Nežinia, ar suprato, ką reiškia J. Žemaičio tvirtybė atsilaikyti spaudimui, kai net jam pakišti MGB užverbuoti buvę kovos draugai siūlė įsakyti miškuose likusiems partizanams sudėti ginklus, nutraukti kovą, o pats galės rašyti malonės prašymą ir likti gyvas. Koks tai būtų saldainiukas sovietinei propagandai. Tačiau vadas nepalūžo, nors žinojo, koks likimas jo laukia. Jo nesugniuždė.
1953 m. kovo 5 d. mirė Sovietų Sąjungos diktatorius Stalinas. Kremliuje prasidėjo kova dėl valdžios postų. Tuo tarpu Vilniuje J. Žemaičio tardymas žymesnių rezultatų nedavė. Pagaliau iš Kremliaus gautas įsakymas J. Žemaitį atgabenti į Maskvą.
Tuo laiku nei jo vardas, nei pavardė, nei kas jis toks, netariama. Jis – kalinys Nr. 21. Taip kalinys Nr. 21 1953 m. birželio 23 d., lydimas sargybos, sodinamas į karinį lėktuvą, nuskraidinamas į Maskvą ir uždaromas Lubiankos kalėjime. Vėlų 1953 m. birželio 25-osios vakarą kalinys Nr. 21 atvedamas pas Lavrentijų Beriją – patį Sovietų Sąjungos saugumo šefą.
Jiedu kalbėjosi visą valandą. Apie ką – ir šiandien nėra atskleista. Tik kitą dieną, 1953 m. birželio 26-ąją, pats L. Berija, apkaltinus jį tėvynės išdavimu, buvo suimtas ir po kelių dienų sušaudytas.
J. Žemaitis-Vytautas dar beveik du mėnesius – iki rugpjūčio 26-osios – Maskvoje tardomas, tačiau tardymai jokių rezultatų neduoda – suimtasis naujų duomenų nepateikia, bendradarbiauti ar prašyti malonės atsisako. Rugpjūčio 30 d. traukiniu, kalinių vagone, parvežamas į Vilnių, o rugsėjo 11 d. vėl atnaujinami tardymai.
Tačiau ir vėl tas pats – norimų rezultatų nėra. Palaužti, sugniuždyti nepavyksta. Birželio 1-9 dienomis vyksta teismas – J. Žemaičio-Vytauto bylą uždarame posėdyje nagrinėja Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolas.
Teisme J. Žemaitis pasako istorija tapusius žodžius, kad tai, koks bus nuosprendis ir jo likimas jam žinomas, jog ginkluoto pasipriešinimo kovą jis laiko teisėta, nes Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į jo šalį, kad jo kova, kurią jis vedė dešimt metų, duos rezultatų.
Nuteisiamas mirties bausme. Po kurio laiko išgabenamas į Maskvą, kur Butyrkų kalėjime 1954 m. lapkričio 26-ąją mirties nuosprendis įvykdomas – generolas sušaudomas. Gruodžio 2 d. ten pat sušaudomas ir Juozas Palubeckis-Simas. Marytė Žiliūtė nuteista 25-erius, Elena Palubeckytė – 10 metų kalėti.
Maskvoje, Butyrkų kalėjime, kol santykiai su Rusija dar buvo geresni, lankėsi A. Anušauskas, norėjo kažkiek sužinoti apie J. Žemaičio palaikų likimą. Tačiau niekas į kalbas nesileido.
Kalėjime yra krematoriumas, teritorijoje – didžiulės kapinės. Tapo žinoma, kad J. Žemaičio kūnas sudegintas. Kapinėse tuo laiku buvo, o gal ir dabar yra, plotelis, kuriame iškasta didelė duobė, apsodinta eglėmis, kad nebūtų matyti, kas už jų yra. Į tą duobę ir buvo verčiami sudegintų kūnų palaikai.
Istorikas A. Anušauskas dar mėgino tartis, ar kalėjimo kapinėse nebūtų galima pastatyti kokį žymenį, kad čia J. Žemaitis-Vytautas baigė savo gyvenimą. Tačiau panašių kalbų kalėjimo administracija nė girdėti nenorėjo. Tad aišku, kad generolo pelenai yra kažkur čia, greičiausiai gal į tą duobę išpilti.
Žymiojo kovos vado atminimas ir pagarba išliko. Miško prezidentūra tampa vis labiau lankoma vieta. Eržvilko gimnazijos direktorius Andrius Bautronis, čia atvykęs su būreliu moksleivių ir visus pavaišinti atvežęs kareiviškos košės, įsitikinęs, jog ši istorijos pamoka ne vieną jaunuolį paskatino susimąstyti apie savo Tėvynę, kokia kaina iškovota laisvė ir kad toji pokario kova tikrai davė rezultatų.
Gintautas Šimboras
