Antrąją sausio savaitę, kaip jau tapo įprasta, į Jurbarką atvyko švedas Vilis Petersonas (Willy Pettersson). Jam kompaniją palaikė muzikantas Hakanas Vestlingas (Håkan Vestling), mūsų rajone viešintis antrą kartą. Viešnagės tikslas – atvežti paramą socialiai remtiniems vaikams.
Švedų patikėtiniai
Svečių viešnage rūpinasi Jurbarko lietuvių–švedų draugija ir Vadžgirio pagrindinės mokyklos bendruomenė. Draugija susikūrė 2002 m., kai švedai visoje Lietuvoje ieškojo partnerių. Dabartinė draugijos pirmininkė Audronė Minikevičienė tada lankė anglų kalbos kursus ir jų vedėjos paskatinta įsijungė į draugijos veiklą.
Keletą metų draugijos veikla nebuvo itin aktyvi, bet atsiradus rimtiems partneriams Švedijoje ji įsibėgėjo. Audronė užmezgė ryšius su Kristianstado švedų–lietuvių bendrija. Ši bendrija ėmė nuolat į Jurbarką vežti labdarą, rėmė vargingai gyvenančias šeimas, vaikų ugdymo įstaigas, rengė vaikų vasaros stovyklas Girdžiuose. Metams bėgant atsirado ir pavienių asmenų, remiančių Jurbarko r. gyventojus, paramos negaili Asa (Åsa) miesto LIONS klubas
„Švedai neaukoja bet kaip. Jie domisi, kam atitenka labdara, kam ir kokios jos labiausiai reikia“, – sako A. Minikevičienė.
Jurbarko lietuvių–švedų draugijai savivaldybės valdžia yra skyrusi patalpas, kurias įsirengti padėjo Kristianstado bedrija. Ten A. Minikevičienė gali priimti svečius iš Švedijos, sukrauti gautą labdarą.
„Gauname daug kompensacinės technikos. Gal ne visi žmonės žino, kad mes galime padėti ir jos parūpinti“, – sako draugijos pirmininkė.
Dabar Jurbarko lietuvių–švedų draugijoje yra devyni nariai. Nors draugija turi nemažai partnerių Švedijoje, ji dirba tyliai, nesireklamuoja – reikalingus paramos susiranda per socialinius darbuotojus ir seniūnijas.
Atrado prasmę
Vilis Petersonas į Jurbarko lietuvių–švedų draugiją kreipėsi 2012 m. Gyvenęs audringą gyvenimą, kuriame buvo daug alkoholio, narkotikų, kalėjimo, vyras išlipo iš duobės ir suprato, kad nori padėti kitiems. „Galvojau, ką galiu padaryti? Kuo padėti?“ – svarstė V. Petersonas ir ieškojo, kur galėtų būti naudingas. Per vieną paramos organizaciją jis atrado Lietuvą.
Sulaukusi prašymo rasti žmonių, kuriems reikia pagalbos, A. Minikevičienė kreipėsi į socialinius darbuotojus, kurie pasiūlė kelias šeimas. Taip prieš ketverius metus geradėjas iš Umėjos (Umea) su keliomis dėžėmis labdaros atsidūrė Vadžgiryje.
Iš pradžių viskas vyko chaotiškai – švedas rinkdavo labdarą, veždavo ją į Lietuvą, lankydavo pasirinktas šeimas, klausdavo, ko trūksta, ir vėl vykdavo namo ieškoti galimybių padėti. Dabar V. Petersonas nuomojasi patalpas savo gimtajame mieste, jam padeda keletas žmonių, kurie surinktą labdarą rūšiuoja, peržiūri, todėl lietuvaičius pasiekia tik kokybiški ir tvarkingi daiktai. Ne tik rūbus ir maistą šeimoms atveža švedas. Vaikai aprūpinti kompiuteriais, baldais.
Švedas į Jurbarko rajoną atvažiuoja 2-3 kartus per metus. Kaskart atsiveža kompanioną, kad parodytų, kokią prasmę turi jo atliekamas darbas, ir paskatintų prisidėti prie paramos rinkimo.
Keletą kartų V. Petersonas rengė Švedijoje stovyklas, į kurias veždavo savo globojamas šeimas. Iš Švedijos atvykdavo autobusas, kuriuo lietuvaičiai keliaudavo į Rygą, keldavosi keltu ir vykdavo į Švedijos salą, kurioje ilsėdavosi savaitę. Vėliau tas pats globėjo parūpintas autobusas parveždavo stovyklautojus į Lietuvą.
„Organizacijos surenka labdarą ir ją perduoda jūsų organizacijoms. Bet viršūnėje palikti daiktai ne visada pasiekia dugną, kuriame gyvena pagalbos reikalingi žmonės. Jei nori juos pasiekti, turi pats asmeniškai su jais bendrauti“, – įsitikinęs V. Petersonas. Todėl jis pagalbą pats pristato į šeimas, žiūri, kai jos gyvena, teiraujasi, ko dar reikėtų.
Paramos teikėjas įsitikinęs, kad vaikams svarbiausia – geras išsilavinimas, anglų kalbos žinios, todėl nuolat juos ragina mokytis.
V. Petersonas užmezgė ryšius su Umėjos universitetu ir pažadėjo, jei atsiras gerai besimokančių ir norinčių ten studijuoti vaikų, padėti jiems patekti. Kad švedas labai vertina švietimą, rodo ir tai, kad artimojo ryšius jis užmezgė su Vadžgirio pagrindinės mokyklos bendruomene.
Logistikos punktas
Mokyklos direktorius Sigitas Vaitiekūnas, pavaduotoja Angelina Jucikienė, anglų kalbos mokytoja Marina Vaitiekūnienė visada padeda ir mielai priima į Vadžgirį atvykusius švedus. Neturėdamas kur apsistoti ir ieškodamas, su kuo bendradarbiauti, į mokyklą V. Petersonas užsuko pirmą kartą atvykęs į Jurbarko rajoną. Nuo tada Vadžgirio mokykla tapo vieta, kurioje svečiai iš šiaurės labai laukiami.
„Mes tapome savotišku logistikos punktu – čia V. Petersonas išsikrauna labdarą, iš čia skirsto šeimoms. Nuolat padeda ir mokyklai“, – sako S. Vaitiekūnas. Mokykla iš švedo taip pat gavo ne vieną kompiuterį, muzikos instrumentų, žoliapjovę. Svečias neretai paprašo rekomenduoti gerai besimokantį mokinį, kad galėtų jam padėti, padovanoti kompiuterį.
Svečiai ne tik lankosi šeimose ir jas remia, bet ir sugalvoja įvairių tradicijų. Visi jau žino, kad kasmet antrą sausio savaitę atvykstantis V. Petersonas mokykloje remiamoms šeimoms surengs Kalėdų vaišes. Rėmėjas atveža daug maisto, mokyklos valgykloje jis paruošiamas, dengiami ilgi stalai ir į vaišes susirenka šeimos su vaikais. Po vakarienės visiems dar įteikiami maisto paketai parsinešti į namus. Beveik kiekvieną viešnagę V. Petersonas surengia ir Picų dieną – vaikus vežasi skanauti picų į Jurbarko kavinę.
Jau porą kartų rėmėjas surengė vaikų keliones į įvairias rajono vietas, įstaigas. Pavasarį jaunieji vadžgiriškiai ir aplinkinių kaimų vaikai vyko į Panemunės pilį, dalyvavo mokymuose. Praėjusią savaitę svečiai globotinius pakvietė į Jurbarko krašto muziejų, priešgaisrinę ir gelbėjimo tarnybą bei biblioteką.
Šių išvykų tikslas – ne tik parodyti, kuo turtingas jų pačių kraštas ir nuvežti į vietas, kurios ne kiekvienam gal lengvai pasiekiamos, bet ir skatinti bendrauti angliškai. Patys švedai puikiai kalba šia kalba ir keliaudami drauge su vaikais kalbina juos angliškai. Pavasario išvykoje vienas moksleivis sutiko vertėjauti pilies edukacijose, o jo gebėjimais susižavėjęs švedas padovanojo jam savo planšetinį kompiuterį.
Į Jurbarko krašto muziejų užsukusius svečius aplankė ir Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, kuris padėkojo švedams už pagalbą, o A. Minikevičienei už palaikomus su jais ryšius bei įteikė atminimo dovanas.
V. Petersonas dėkojo už dėmesį ir dar kartą paragino vaikus mokytis anglų kalbos, o ne rusų, nors Rusija ir arčiau. „Jūs ten jau buvote. Daugiau nereikia“, – sakė Lietuvos istoriją žinantis svečias. Rėmėjas iš Švedijos pažadėjo padaryti viską, ką tik galės, kad šiems vaikams gyvenimas būtų geresnis ir šviesesnis. „Nes jūs man pažadėjote taip pat daryti viską, kas jūsų jėgoms“, – priminė V. Petersonas.
Jūratė Stanaitienė
