Paišlynio kaime gyvenančią Danutę Mikutienę daugelis meiliai vadina pirštinių močiute – visi, kurie užklupus rudens darganoms ir šaltukui suskumba ieškoti gražiųjų jos vilnonikių. Per vasarą Danutė primezga daugiau kaip šimtą porų pirštinių ir kone visas išdovanoja.
Pati Danutė savo megztomis pirštinėmis retai tepasipuošia – kambary ir be jų šilta, o žiemą ji nebent tik pas daktarus išsiruošia.
„Mažai ir vasarą lauke tebuvau – drūčiai nugarą skauda. Bet kol akelės mato, rankelės dar kruta, reikia kuo nors užsiimti“, – sako mezgėja.
Pirštinių močiutei – 77-eri. „Tai jau daug, jau amžius beveik atgyventas. Nors mano mama sulaukė 96-erių metų. Audėja ana buvo, toje pačioje troboje. Bet aš austi neišmokau, o tik megzti, – iš rankų nepaleisdama virbalų pasakoja močiutė. – Ir kojines mezgiau, ir megztinių daugybę, o dabar – tik pirštines. Pailsėdama, kai sąnarių neskauda, o kai apsergu, ir visai nemezgu. Didesnį mezginį jau sunku išlaikyti rankose.“
Geriausia megzti vasarą – kai ilgai šviesu, per dieną pirštinės ir yra, o rudenį, kai šviesos maža, prireikia ir trijų dienų.
„Ar jau, močiut, šimtą įvarei?“ – klausia vadžgiriškė Lina Lukošienė, neretai atvažiuojanti pas D. Mikutienę pirštinių, nes, pasak Linos, nėra geresnės dovanos kultūros namuose sulaukus svečių. Taip Lina ir išgarsino tas pirštines – pamatę ir kiti tokių pat užsimano.
„Jau bus daugiau kaip šimtas“, – atsako močiutė ir kviečiasi anūkę Jurgitą. Ši iš dviejų didžiulių kelioninių krepšių ima ir močiutės megztomis pirštinėmis apskleidžia visą stalą, išdėlioja ir ant sofutės. Kumštinės ir pirštuotos, moteriškos ir vyriškos, visokių spalvų ir įvairiausių raštų – ir nė vienų tokių pačių!
Yra toje krūvoje ir viena kita pora Jurgitos numegztų – nusižiūrėjusi į močiutę jauna moteris irgi pabandė ir jai pavyko. Jurgita kur radusi vis perka močiutei siūlų – vilnonių, įvairiaspalvių, kad pirštinės būtų gražios ir šiltos, o žurnaluose ir internete paieško naujų raštų.
Bet močiutė Danutė prisimena, kokias seniau pirštines megzdavo, ir tie senoviniai raštai jai ypač patinka. „Gal kas nupeiks, bet tie senoviniai man gražūs. Atsiminusi, kaip megzdavo prieš keturiasdešimt ir daugiau metų, ir aš tokias mezgu. Spalvas, raštus suderinu – viską iš galvos. Pamezgu – jei nesutinka spalvos, reikia išardyti. O jei man patinka, gal patiks ir kitiems“, – svarsto mezgėja.
Patiks patiks, ir patinka. Jau visas Vadžgirys ir pusė Jurbarko Danutės pirštinėmis puošiasi ir šildosi. Giminaičiai, kaimynai siunčia jas į Ameriką, Vokietiją, Angliją, Norvegiją, Bulgariją – plačiai pasklidusiems vaikams ir draugams.
Pirštinių močiutė tik galvą kraipo išgirdusi, kad vieni Amerikoje įsikūrę vadžgiriškiai užuot dėvėję jos vilnonikes pasikabino ant sienos ir gėrisi tarsi gražiausiu paveikslu iš Lietuvos.
D. Mikutienė savo pirštinių niekad nevežė į jokias parodas, nors jos mezginiai tikrai nenusileidžia pripažintų liaudies meistrų darbams. Bet gruodžio pradžioje Jurbarko krašto muziejus, iš L. Lukošienės sužinojęs apie darbščiąją mezgėją, rengia jos pirštinių parodą. Šimto porų parodoje, ko gero, nepamatysime – juk jau žiema, ir močiutės Danutės pirštinės šildo ne vienas rankas.
Atsisveikiname su Danute ir paliekame ją kaip radę – dėliojančią spalvotas gijas, ridinėjančią siūlų kamuoliukus. Kambaryje čiulba kanarėlės, šalia čiauška proanūkė Ritutė, nuo darbų atpuolusi mezgėją pašnekina dukra Stasė. Kruta pirštinių močiutės pirštai ir iš po jos virbalų išsirango dar viena raštuota vilnonikė.
Danutė Karopčikienė