Jurbarko valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai susirūpinę – tiriant rajono miškuose nušautų šernų skerdeną vis dažniau nustatoma, kad gyvūnas užsikrėtęs trichinelioze. Šios ligos sukėlėjai gyvybingi išlieka net 40–50 metų.
Birželio 17 d. trichineliozė nustatyta Šimkaičių seniūnijos Lapgirių miške nušautam šernui. Užsikrėtęs šia liga buvo ir tame pačiame miške balandžio mėnesį nušautas šernas. Birželio 10 d. Eržvilko seniūnijos Panerinės miške nušautu laimikiu nesidžiaugė ir Balandinės medžiotojų būrelio nariai – gyvūnas irgi sirgo pavojinga liga.
Jurbarko valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius Mindaugas Tamošaitis šiemet jau užregistravo šešis trichinelioze sirgusius šernus. 2012 m. trichineliozė nustatyta keturiems, pernai – šešiems rajono miškuose sumedžiotiems šernams. Tiek pat laimikio išvežti sunaikinti į UAB „Rietavo veterinarinė sanitarija“ medžiotojams jau teko ir šiemet. M. Tamošaitis teigia, kad registruoti 6 atvejai trichineliozės per pusę metų kelia didelį susirūpinimą dėl ligos išplitimo rajone.
„Dėl afrikinio kiaulių maro privalomai tiriami kiekvieno sumedžioto šerno mėginiai, tuo pačiu tiriama, ar šernas neužsikrėtęs trichinelioze. Savaime suprantama, kad tiriant daugiau mėginių ir trichineliozė dažniau nustatoma“, – sakė vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius.
Šernų mūsų miškuose, pasak M. Tamošaičio, vis dar yra labai daug. Per 2013 m. medžioklės sezoną medžiotojai nušovė 1284 šernus, šiemet iki birželio vidurio sumedžioti 652 riestanosiai. Trichinelioze užsikrėtusių gyvūnų nušauta Globių, Kalvelių, Lapgirių, Karališkajame, Panerinės miškuose. Tai rodo, kad ši liga paplitusi visame rajone, ir kiaules auginantys žmonės negali būti tikri, kad į jų tvartus šios ligos sukėlėjų neatneš katės ar graužikai.
Kiekvieną kartą nustačius trichineliozės židinį aplinkinių kaimų gyventojams ir medžiotojų būrelių nariams primenama prievolė naikinti ligą platinančius graužikus ir benamius gyvūnus, tačiau šios priemonės mažai tepadeda. „Visomis išgalėmis aiškiname žmonėms, kad dėl trichineliozės būtina vežti veterinarui ištirti kiekvieno sumedžioto ar paskersto laukinio ir naminio gyvūno mėsą, įspėjame, kad tuo nepasirūpinę jie ne tik rizikuoja savo sveikata ir gyvybe, bet ir atsako pagal įstatymą. Medžiotojai taip pat neturi pamiršti, kad žvėrieną doroti turi tik griežtai laikydamiesi medžioklės taisyklių“, – sakė M. Tamošaitis.
Jurbarko valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas-inspektorius tvirtina, kad tik griežtos biosaugos priemonės, ypač graužikų kontrolė ir skerdienos tyrimai, gali padėti apsisaugoti nuo trichineliozės. „Kol ši liga yra laukinėje gamtoje, žmonės turi saugotis. Kitos išeities nėra“, – įsitikinęs M. Tamošaitis.
Trichineliozė – praktiškai neišgydomas susirgimas. Suvalgius tinkamai termiškai neapdorotos kiaulių, šernų, arklių, nutrijų mėsos į žmogaus virškinimo organus patekusios trichinelių lervos greitai subręsta, su limfa ir krauju paplinta organizme ir įsitvirtina skersiniuose diafragmos, ryklės, tarpšonkauliniuose, akių raumenyse. Negydoma liga komplikuojasi į pavojingus neurologinius, širdies raumens, galvos smegenų dangalų uždegimus. Išsivysčiusios 2–4 cm kirmėlės naikinamos vaistais, tačiau lervoms išnaikinti nėra jokių priemonių. Gyvybingos jos išlieka net iki pusės šimto metų.
Daiva BARTKIENĖ
