Eglė ir Dainius VEČERSKAI per Viešvilę eina pasipuošę uniformomis ir kaklaraiščiais – nieko nenustebinsi, visi žino, kad jie yra skautiška šeima. Kur kas anksčiau nei susituokė, jiedu atrado skautavimą, kuris ir šeimyniniame gyvenime užima svarbią vietą. Pokalbio susitikome praėjus tik dienai po jubiliejinės tautinės skautų stovyklos, kurioje abu dalyvavo.
Pora – nuo stovyklos
Darbe Eglė ir Dainius atskirai: ji – mokytoja, jis – viešojo transporto specialistas Tauragės „Žaliajame regione“, o skautų renginiuose – kartu. Jis skautauja jau 16 metų, ji truputuką mažiau.
Kai pati mokėsi Viešvilės pagrindinėje, Eglė pabandė skautauti, bet jos neužkabino, o kai grįžo po studijų, perėmė skautų draugovę iš mokytojos Danutės Daunorienės.
Dainių, jau baigusį Pilviškių vidurinę, istorijos mokytoja pasikvietė pagelbėti stovykloje. Kartu
su viena klasioke jis skautams virė valgyti ir jau toj stovykloj abu davė įžodį, patapo skautais, nes patiko, pasak Dainiaus, ir ta veikla, ir idėja, rikiuotės, gamta, ir žmonės, kitokie negu kiti.
Po metų, jau būdamas studentu, buvo pakviestas tautinėj stovykloj Zarasuose vadovauti
pastovyklei. O į kitą stovyklą, Telšiuose, Dainius pasikvietė Eglę, nuo tada jie – skautiška pora.
Demokratiškai
Liepos 10–16 d. vykusioje jubiliejinėje skautų stovykloje Dainius buvo pastovyklės komendantas.
Tautinėje stovykloje susirenka visos Lietuvos skautija – dalyvių buvo 2300! Stovyklavietė įsikūrė Kairiuose, šalia Klaipėdos, Povilo Plechavičiaus kariniame poligone – teritorija didžiulė ir 6 pastovyklės, visos pavadintos vėjų vardais, kuriuos anksčiau naudojo ar tebenaudoja Kuršių marių žvejai.
O stovykla vadinosi „Tarp trijų vandenų“, nes taip ir buvo: iš vakarų – Kuršmarės, iš rytų –
Vilhelmo kanalas ir juos jungianti Smeltalės upė. „Vakarynės vėjo“ pastovyklėje,
kurios komendantas viešvilietis Dainius, stovyklautojų – 300: lietuviai, estai ir ukrainiečiai (nes visada kviečiami ir užsieniečiai, nes ir jie į savo stovyklas kviečia lietuvius) ir, žinoma, Eglės vadovaujama Viešvilės „Karšuvos“ draugovė.
Dainius, kaip ir kiti vadovai ir komendantai, atvyko prieš tris dienas, suruošė, sustygavo ir buvo
atsakingas už rikiuotes, maitinimą, už viską, kad būtų sklandu. Eglė neneigia, kad stovykloje
Dainius buvo jos viršininkas. Tačiau šeimoje reikalai sprendžiami demokratiškai, pasak Dainiaus,
vieną kartą vienas, kitą kitas ima viršų.
Jiedu tvirtina, kad ir skautuose demokratija, ir netgi daugiau nei demokratija, nes vienas kitą
skautai vadina broliais ir sesėmis:
„Ir meilė, ir artumas, ir bendrystė. Broliai sesės – kad nieko neišskirtum ir neišsiskirtum. Ir vyresnį už save vadini broliu, ir jaunesnį – visi mes lygūs, vienodi, nepriklausomai nuo tautybės, rasės, įsitikinimų, kaklaraiščio spalvos…“
Skatina tobulėti
Eglės ir Dainiaus kaklaraiščiai žali – spalva parodo skauto laipsnį, jo statusą organizacijoje.
„Mes esam skautininkai. Šį laipsnį užsitarnauji per eilę metų dirbdamas su vaikais arba vykdydamas kitas veiklas, įgyvendini tam tikrus reikalavimus ir gauni teisę duoti įžodį“, – pasakoja sutuoktiniai.
„Mes į tą karjerą įšokom per vidurį. Pradėjom ne nuo vilkiukų ir ne nuo skautų, kurie su geltonais kaklaraiščiais, ir net ne nuo patyrusių skautų, kurie nuo 13 metų. Mudu pradėjom nuo pilkų
kaklaraiščių, nes jau buvom 18 plius, davėm suaugusio skautybėje įžodį ir galėjom vadovauti vaikams, būti atsakingi už kitus“, – pasakoja Dainius.
Paskui jiedu tikslingai dirbo siekdami žalio kaklaraiščio, kitaip sakant, norėdami palypėti ant aukštesnio karjeros laiptelio. Tačiau karjera šiuo atveju tikrai ne karjerizmas, o mokymasis, tobulėjimas. Jiedu kėlė kvalifikaciją, dirbo su vaikais stovyklose, Eglė vadovavo ir tebevadovauja „Karšuvos“ draugovei, Dainius penkerius metus buvo Tauragės krašto skautų seniūnas. Tik po kelerių metų buvo pasiruošę duoti skautininko įžadą.
„Jei sėdėsi vietoj, tai koks tu vadovas? Juk ir vaikai eina tam tikrą programą ir kyla karjeros laiptais – nuo vilkiukų iki patyrusių skautų ir dar toliau. Ir vadovas negali apsileisti“, – neabejoja Eglė.
„Organizacija skatina mus tobulėti, o pasiekimai atsigula ir ant mūsų uniformų“, – sakė sutuoktiniai, abu segintys skautiškąlelijos ženkliuką ant žalio, kaip ir kaklaraištis, paduko.
Kartu – smagiau
Vestuves Eglė ir Dainius iškėlė praėjusį kovą, po dvylikos metų draugystės, jų santykiai patikrinti
keliolikos metų bendro skautavimo, kurio ir dabar šeimoje daug.
„Jei aš kur nors su draugove važiuoju, Dainius irgi visada kartu. O kai kartu, tai smagiau!“ – sako
Eglė.
O ką dar, be skautavimo, kuris yra ir gyvenimo būdas, ir hobis, jie daro kartu?
„Mėgstam po Lietuvą pasiblaškyti. Nuvažiavę į kurį nors galą, mėgstam ilgiau ten pabūti, pamatyti lankytinas vietas. Prieš porą metų visą savaitę buvom Ignalinos rajone apsigyvenę, dabar planuojam į Žemaitiją. Ir į užsienį, kai išeina, bet tai šiek tiek problematiška, nes Eglė – mokytoja, jai atostogos tik vasarą. O aš savo vasaros atostogas planuoju pagal skautų stovyklą“, – pasakoja Dainius.
Kai susitikom, jie buvo prieš porą dienų grįžę iš tautinės stovyklos. „Reikia šiek tiek laiko atsigauti. Antra diena tvarkom daiktus, kuriuos parsivežėm: skalbiam rūbus, džiovinam palapines, supakuojam ir sukraunam į sandėlį – iki kitos stovyklos“, – pasakojo.
Stovykla nėra tik pramoga, ypač vadovams. Jie ne tik organizuoja užimtumą, bet ir yra atsakingi už vaikų saugumą. Skautai – drausmingi vaikai, tačiau, kaip sakė Eglė, visko gali nutikti. „Bet visad
vaikams sakau, kad svarbiausia – saugumas, kad jie turi klausyti vadovų, ir viskas bus gerai. Problemų su drausme neturim. Ir, ačiū Dievui, grįžom visi sveiki, ir apskritai nebuvo girdėti, kad stovykloj būtų kas nors baisaus nutikę.“
Bendrystė veža!
Dainius sako, kad jį skautuose labiausiai laiko žmonės. Jie kitokie, apie juos yra sakoma: skautas – tiesus: nemeluos, neišsisukinės, nepagražins tiesos, kalbės nuoširdžiai.
„Turime daug draugų skautų. Iš tikrųjų! Susirenka 600 suaugusių žmonių, aukoja savo laisvą laiką, nors galėtų važiuoti į Turkiją, gulėti prie baseino, – šypsosi vyras, prisimindamas didžiąsias skautų stovyklas. – O čia savaitę dirbi po šešiolika valandų, miegi palapinėje, atsikeli iš ryto – ir tavo akys švyti. Tai unikalūs žmonės, tokių retai kur sutiksi.“
Ir Eglė pritaria, kad svarbiausia – bendrystė, ryšys su tais žmonėmis. „Nors man prieš stovyklą dažnai būna nervas – reikia susidėti viską… Bet kai tik nuvažiuoju, susitinku su savo krašto vadovais – jokio nervo, tik šypsenos. Mes visi skirtingi, bet mes kartu gulam, kartu keliam, sprendžiam problemas, ir su vaikais ryšys užsimezga kitoks, ir su vadovais. Smagu, gera! Pačios geriausios atostogos su skautais, – tvirtina ji ir džiaugiasi, kad skautavimas įtraukia ir vaikus. – „Karšuvos“ draugovė žinoma Viešvilėje, dalyvaujame visokiose pilietinėse iniciatyvose. Turiu skautų tėvelių grupę feisbuke, ir užtenka parašyti, kad skautai renkamės, visi pasipuošę ateina. Vaikams patinka. Net ir išėję mokytis į Jurbarką jie toliau mūsų draugovėje skautauja. Yra ir tėvų, kurie lydi savo vaikus ir patys tampa skautais. Kviečiam prisijungti ir kitus!“
Į skautiškas veiklas Večerskai jau įtraukė ir savo giminaičius. Skautauja Eglės sesės Audronė ir
Ieva, kuri jubiliejinėje stovykloje buvo virtuvės šefė. Pirmąkart stovyklavo Eglės sūnėnai Nojus, Tomas ir Karolis, o Dainiaus sesė Loreta ir sūnėnas Algirdas stovykloje savanoriavo.
Skautija yra didžiausia Lietuvoje jaunimo organizacija, vienijanti per 3 tūkst. narių ir turtinti gilias
tradicijas.
„Tarp trijų vandenų“ paminėtas 90-metis, kai 1933 m. Palangoje surengtoje stovykloje apsilankė pasaulinio skautų judėjimo įkūrėjas lordas Robertas Baden-Powell. O prieš 30 m., 1993-aisiais, surengta pirmoji nepriklausomybę atgavusios Lietuvos skautų tautinė stovykla.
„Stovykloje pamiršti kompiuterį ir telefoną – nėra poreikio, o miške ir ryšio nebūna. Atsijungi nuo visko, atitrūksti nuo pasaulio. O kai grįžęs vėl prisijungi, supranti, kad nieko tokio čia ir neįvyko, o pats tuo metu turėjai nuostabiausias atostogas“, – šypsosi viešviliečiai ir kviečia visus pabandyti skautiškas veiklas, siūlydami tai, kuo patys džiaugiasi jau daug metų.