Stakių bibliotekos durys atdaros, o prie durų sėdi katinas. Jį padarė iš laikraščių bibliotekininkė Irma KLEMAUSKIENĖ ir įdarbino durų laikytoju – kad vėjas netrankytų. O ant langų kabo knygų sodai, išlankstyti iš jau nebeskaitomų knygų. Irmai patinka suteikti spaudiniams (ir kitiems dalykams) antrą šansą. Jos knygų sodai jau buvo eksponuoti Raudonės pilyje, o dabar – Jurbarko viešojoje bibliotekoje, ir lankytojai aikčioja iš nuostabos. Ir stakiškių namuose tokie sodai žydi – juos išmoko daryti į biblioteką ateinantys vaikai ir moterys.
Tiktų ir skaityti
Džiuginantys ir stebinantys Stakių bibliotekininkės sodai – tai knygos, prikeltos antram gyvenimui.
„Man labai patinka antras šansas. Mes daug ką taip darom, – šypsosi Irma ir pasakoja apie visą šalį apėmusią iniciatyvą „Atverk duris vasarai“, prie kurios jungiasi ir Jurbarko viešoji biblioteka, ir Stakių padalinys. – Vaikai ateina, būna užsiėmimai. Ką sugalvot tokio, kad daug nekainuotų? Mes irgi lankstom sodus.“
Ta idėja – iš interneto, bet toliau internetas bejėgis. Knygos lapus Irma lanksto pati, ir pavadinimą – knygų sodai – pati sugalvojo.
„Sėdi ir padarai! Tikrai!“ – tikino ji, ir buvau bepatikinti, matydama, kaip mums besišnekučiuojant dar viena knyga tampa sodu. Bet Irma pripažįsta, kad pradžia ir jai buvo tokia visokia, kol išsiaiškino ir išmoko, kol suprato, kad ir nuo lapo dydžio, ir nuo storumo priklauso – per patirtį viskas ateina ir per kantrybę.
„Imi knygą, viršelius nupjauni, o lapus lankstai. Atrodo, paprasta, bet ne visiems išeina. Reikia kantrumo ir tikslumo – kaip perlenkei pirmą lapą, taip milimetras į milimetrą ir visus kitus, kokius penkis šimtus, jei pasiėmei tokią storą. Ir kuo toliau, tuo sunkiau. O atlanksčius atgal galima būtų skaityti, – šypsosi bibliotekininkė, į sodus „perdirbusi“ ir enciklopedijų, ir romanų.
Skaityti Irma irgi mėgsta, bet skaitymas, kaip ir knygų sodai, – žiemos darbas. Vasarą yra ir kitų – gėles auginti, uogas skinti, uogienių pavirti…
Keliauja po lentynas
Kai prieš aštuonerius metus I. Klemauskienė pradėjo dirbti, lentynos Stakių bibliotekoje buvo kimšte prikimštos, knygos jau buvo padrėkusios, papelijusios – bibliotekoje nebuvo šilta. Rūšiavo, valė, vėdino, senas nurašė – dabar erdvu, knygos vartomos, ypač dažnai – vaikų lentynose.
Knyga, pasak Irmos, turi judėti, kad neapipelytų. O iš nurašytų bibliotekininkė ir daro tuos sodus, ir dar iš žmonių atiduodamų namų bibliotekų – skaudu išmesti visą gyvenimą kauptą turtą.
Dabar Stakių bibliotekoje – iki tūkstančio knygų. Skaitytojų irgi yra.
„Eilė nesusidaro, per mažai čia žmonių, bet ateina, nori skaityti ir rekomendacijų klausia. Labiausiai naudojama apatinė lentyna, kur knygos mažiausiems, jie dalyvauja skaitymo iššūkyje, o paauglių – retai“, – sakė bibliotekininkė.
Knygos po truputį keliauja – iš naujienų lentynos kai kurios patenka į skaitomiausių, mažai skaitomos ar visai neimamos (yra ir tokių) perkeliamos į tolimiausias, esančia kambario gilumoje.
Bibliotekoje atostogauja vaikai
Suaugusieji pasiduoda knygų madoms, o vaikus, pasak bibliotekininkės, skaityti labiausiai gundo pažadėti priziukai – šiuolaikiniai vaikai už viską mėgsta gauti prizą.
Vaikai į Stakių biblioteką, kuri dirba tik iki pietų, dažniausiai ateina tik per atostogas. Ir vaikų kaime ne ypač daug, bet vasarą daugiau, nes anūkai atvažiuoja pas senelius vasaroti ir kartu su vietiniais irgi lankosi bibliotekoje, kur visada yra ką nuveikti.
„Mano kaimynė sako: „Tu, Irma, negali vėluot į darbą, nes mano dukra jau devintą prie durų stovi.“ Ir tikrai: ateinu, o ji pasitinka, – pasakoja bibliotekininkė. – Ką veikiam? Vaikai ką nori, tą ir veikia. Neliepiu jiems daryti to, ko nenori – juk atostogos. Niekada neverčiu ką nors daryti, aš ir pati nenorėčiau būti verčiama. Bet mano tokia taisyklė: jeigu pradėsi kokį darbelį, turi jį ir pabaigti. O ką vaikai pasidaro, viską leidžiu neštis namo, ir jiems taip patinka, yra motyvacijos dirbti. Širdį paglosto, kai sužinai, jog pas močiutę atostogavusi mergaitė savo darbelius išsivežė namo, į Norvegiją.“
Seniūno paraginta
Kai knygų sodus pamatė Raudonės seniūnas Česlovas Meškauskas, paprašė duoti juos į parodą pilyje.
„Va šituos, kur ant lango kabo, – į savo pirmuosius darbelius mosteli Irma. – Na, galvoju, šitų tai neduosiu, nes čia bus tuščia, čia – mano naminukai. Padariau kitus, didesnius ir daugiau.“
Irma pati nė negalvojo jų niekur demonstruoti, o va, seniūno paraginta, suruošė parodą.
„Čia buvo žiemos darbas, kai ilgi vakarai, ir ne bibliotekoje daryti – čia nebūtų kada, čia turim ką veikt. Mes esam žmonės orkestrai, kaip direktorė mus, kaimo bibliotekininkes, yra pavadinusi, – pasakoja I. Klemauskienė. – Be to, bibliotekoj nėra taip šilta, pirštus sušaltum“, – sako ji ir skuba patikinti, kad šildymas yra, du radiatoriai, bet neįšyla tiek, kad su trumpom rankovėm žiemą sėdėtum.
Dirbo namie, prie televizoriaus – lankstė, klijavo, vėrė, kutus darė. Bet televizoriaus daug nepažiūrėsi, tik paklausysi.
Ir ėmė sodai važinėti. „Perverti kaip knygą, dedi į dėžę ir veži. Atvežus geriausia iškart pakabinti. O pakabos reikia rimtos, kad atlaikytų, nes knygų sodai yra sunkūs, kaip ir knygos“, – sakė Irma.
Ir suaugusiems
Užsiėmimų, ne tik knygų, bibliotekoje yra ir suaugusiesiems. Jau daug metų Stakių moterys čia renkasi giedoti gegužines pamaldas.
„Dabar jau giedam ne tik gegužines, bet visus metus – ir birželines, ir gavėnios giesmes, ir advento. Tik liepą-rugpjūtį giedorės atostogauja“, – pasakoja bibliotekininkė.
Giedojimą inicijavo jos anyta, ir kitos moterys noriai prisidėjo – vyresnės ir jaunesnės. O Irma sakė negiedanti: „Aš sėdžiu ir klausaus – ne visi gali būti giedotojais.“
Besišnekučiuojant užeina ir anyta felčerė Bronislava Klemauskienė. Kasdien užeina, nes biblioteka ir medicinos punktas, o dar ir kultūros centras – visos Stakių įstaigos viename name.
Susiruošusi pas ligonę, Bronislava užsuko paklausti, ko galėtų senutę Masiulienę išteirauti apie senovės laikus – kol sulašės lašelinė, bus laiko pasišnekėti.
Taip anyta padeda marčiai rengti kraštotyros darbus, o ir pati turi ką papasakoti, nes daugiau nei penkiasdešimt metų gyvena gražiame miestelyje prie Mituvos ir Snietalos santakos Stakiuose ir yra stakiškių daktarė.
Galėtų jau ir nedirbti, bet kas lankys tas senutes, nežiūrėdamas, ar darbo valandos, ar jau nebe.
Lietus pylė kaip iš kibiro, Bronislava sėdo ant dviračio ir išvažiavo, o į biblioteką jau rinkosi vaikai.
