Būti mokytoja Daiva Petrauskaitė nesvajojo, todėl išsirinko ir įgijo visai kitą specialybę. Bet jau daugiau nei dvidešimt metų mokytojauja, ir jai patinka dirbti mokykloje, kurią pati baigė. Veda anglų kalbos pamokas, ruošia namų darbus (taip, taip!), savanoriauja universitete. O mintis pravėdina augindama gėles, rūpindamasi savo katėmis, džiaugdamasi atskrendančiais paukščiais ir į kiemą užeinančiomis stirnomis.
Ir namų darbai
Naujamiesčio progimnazijoje Daiva dirba kasdien, jos tvarkaraštis pilnas, tik su vienu kitu langeliu – anglų kalbos mokytojų krūviai dideli. Ir būna taip, pasakoja ji, kad šešios pamokos iš eilės, dar klasės valandėlė, dar posėdis koks, metodinė valanda, dar kas nors.
O ir tada dar ne viskas. Mokiniai gal galvoja, kad tik jiems namų darbai, o iš tiesų – ir mokytojams. „Reikia apgalvoti, pasiplanuoti, pasiruošti kitos dienos pamokoms, ištaisyti mokinių rašto darbus – tenka padirbėti ir vakarais, ir savaitgaliais, visaip būna“, – šypsosi Daiva ir jokiu būdu nesiskundžia, kad tai vargina. Ji mėgsta savo darbą, jai patinka būti mokytoja, netgi jei savo poreikiams ar pomėgiams kartkartėm tenka pasakyti: „Nėra kada, nėra kada.“
Kai paklausiau, kodėl rinkosi pedagogikos studijas, kodėl būtent anglų, ji vėl nusišypsojo ir papasakojo tokią gana netikėtą istoriją: „Baigdama mokyklą negalvojau, kad būsiu mokytoja. Mano pirmoji specialybė yra buhalterinė apskaita, esu baigusi Žemės ūkio akademiją. Šiemet trisdešimt metų, kaip baigėm, planuojam kurso susitikimą, ryšiai nenutrūkę.“
Tačiau ryšys su buhalterija ir baigėsi studijomis, to darbo Daivai neteko dirbti, ir dabar ji vargu ar galėtų pasakyti, kas smagiau: buhalteriauti ar mokytojauti. Kai baigė akademiją 1994 m., buvo gan sudėtinga susirasti darbą – įmonės griuvo, užgriuvo ekonominė blokada. Tada ji įstojo į magistrantūros studijas ir, kaip studentė, pasinaudojo galimybe išvykti padirbėti į Angliją, ten išmoko anglų kalbą, nors iki tol jos užsienio kalba buvo vokiečių.
„Paskui mokiausi Jurbarke, privačiai pas anglų kalbų specialistę, per pusę metų – visą mokyklos kursą. Tada pamaniau, kad galiu mokykloje pabandyti įsidarbinti, ir atėjau į savo mokyklą“, – sakė D. Petrauskaitė.
Surasti bendrą kalbą
Naujamiesčio tuomet dar vidurinėje mokykloje ji buvo priimta išskėstom rankom. Nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai vėrėsi Vakarų pasaulis, ir anglų kalbos poreikis tik didėjo. O mokytojų trūko, jaunesniems mokiniams, atsimena Daiva, pamokas vedė dvyliktokė.
Mokytojavimas Daivai buvo iššūkis, bet sugrįžimas į savo mokyklą – tikras džiaugsmas.
„Esu labai dėkinga tuometei mokyklos direktorei Rimgailei Gulbinienei. Praktikos neturėjau, pedagogikos nestudijavusi – man buvo didžiulis iššūkis. Direktorė mane paskatino vėl studijuoti, persikvalifikuoti. Įstojau į Vilniaus universitetą, studijavau ir dirbau tuo pačiu. Dalį studijų išlaidų kompensuodavo valstybė, – pasakoja mokytoja ir patikina, kad jai patiko ir iki šiol patinka dirbti čia, kur ir pati mokėsi. – Atrodė, kad grįžau į namus. Nors čia mokiausi tik paskutinius tris metus, atėjusi dirbti radau visus savo mokytojus (yra du iki šiol dirbantys), jie mane draugiškai priėmė. Žinoma, priklauso ir nuo tavęs paties, kaip būsi priimtas.“
Panašiai, sakė Daiva, yra ir su vaikais: reikia ieškoti bendros kalbos, mokinio ir mokytojo santykiai priklauso nuo abiejų.
Ir auklėtinių klasę mokytoja turi kasmet, ir net spėjo išleisti vieną abiturientų laidą iki tol, kol mokykla buvo reorganizuota į pagrindinę. „Ir su vaikais ryšiai nenutrūkę. Labai malonu, kai feisbuke mane susiranda buvę mokiniai, kai gauni laiškelį mesendžeryje, kai ateina ir čia, į mokyklą, aplankyti, pasikalbėti“, – sakė mokytoja.
Stipriai
motyvuoti
Nors jaunimas anglų kalbai teikia ypač didelę svarbą (tai rodo, pvz., ir abitūros egzaminų pasirinkimai), pasak anglistės Daivos, nėra taip, kad visų motyvacija mokytis labai didelė.
„Dalis – taip, suinteresuoti mokytis. Kai ateina, kai kurių ir žodynas jau būna praturtėjęs, ir kalbinė intuicija, ir gramatika, gal ir be taisyklių, bet kažkaip savaime einasi. Bet tai dažniausiai būna šnekamoji kalba, o taisyklės kai kuriems sunkiau sekasi“, – sakė D. Petrauskaitė.
Kur kas didesnį nei vaikai norą mokytis turi suaugusieji – Jurbarko Trečiojo amžiaus universiteto studentai. Šiame universitete Daiva savanoriauja aštuntus metus, studentus moko anglų kalbos. „Nuo 2016 m. pavasario, – patikslina mokytoja. – Mane paprašė universiteto rektorė Diana, ir neatsisakiau. Aš negaliu, nemoku atsisakyti. Tą rudenį jau turėjau dvi grupes. Irgi atėjau su nežinia, kaip čia bus, su suaugusiaisiais dirbti nebuvo tekę.“
Skirtumas tarp darbo mokykloje ir universiteto, kur mokosi senjorai, akivaizdus. Visų pirma dėl to, kad senjorai ne pažymio, ne diplomo siekia, bet mokosi sau. Kai kurie Daivos pamokas lanko tiek, kiek ji dirba – aštuntus metus. Nes su užsienio kalba nėra taip, kad išmokai, ir viskas. Reikia kalbą vartoti, kad nepamirštum.
„Mano mokiniai daugiausia senjorai, yra buvę ir jaunesnių. Daugiau moterys, tik pora vyrų. Nemažai mokytojų, aš mokinu kai kuriuos savo buvusius mokytojus! – sakė Daiva. – Žavi jų motyvacija, jų noras. Vyresniame amžiuje kalbos padargai mažiau lankstūs, sudėtingiau tarti svetimos kalbos garsus, bet jie labai stengiasi, jie nori namų darbų ir labai uoliai juos atlieka. Ir mane tai motyvuoja. Smagu būtų, kad ir paaugliai tokią motyvaciją turėtų.“
Kasmet prisijungia naujų studentų, bet mokytoja nei jų profesijų, nei išsilavinimo neklausinėja ir neužrašinėja. Popierizmo, kaip mokyklose, Trečiojo amžiaus universitete nėra, ir tas, pasak mokytojos savanorės, yra labai gerai.
Žinoma, reikia planuoti užsiėmimus, reikia pasiruošti temas ir medžiagą ir žinoti, ko kurioje pamokoje sieksi. Tačiau užrašyti to nereikia.
„Man patinka, man mieli tie žmonės ir tos pamokos, – sakė valandą per savaitę (plius namų darbai) savanoriavimui skirianti Daiva ir priduria, – smagu, kaip ir progimnazijoje – man patinka mokyti.“
Atgaivą teikia gamta
O po darbų atgaivą Daiva randa savo sodyboje už miesto, paimsry.
„Tai mano senelių sodyba, prieš kelerius metus joje įsikūriau, ir ten visada yra ką veikti. Mano visas laisvalaikis lauke, gamtoje. Turiu sodą nemažą, daržą; žolės pjovimas, gėlės, daržovės… Mėgstu skaityti, mėgstu filmus žiūrėti, bet nelabai yra tam laiko. Tik antradienio vakarai kitokie – jau keli metai esu prisijungusi į „Auksino proto“ komandą, ir tikrai – labai smagu! Ateina antradienis, ir žinai, kad to vakaro planas yra toksai“, – pasakoja mokytoja.
Po Daivos sodybą vaikšto trys katės – viena jos užauginta, kitos priglaustos – ir didelis šuo. Į lesyklas priskrenda paukščių, į kiemą ateina stirnų – šeimininkė jas vaišina grūdais ir žirniais.
Ir išvažiuoti kur nors toliau ir ilgiau dėl tų gyvūnų nelabai išeina. „Negaliu jų palikti, – sako moteris. – Bet man ir nereikia nei ežerų, nei jūrų – aš čia pailsiu, atsigaunu, išsivėdinu galvą. Fiziškai pavargstu, o mintys atsinaujina.“
