Veliuona dailininką grafiką Juozą Žuką pagerbė pasitelkdama jo kūrybinį palikimą – kultūros centre ir bažnyčioje surengė jo darbų parodą, kurios eksponatus parūpino patys vietos gyventojai. J. Žukas buvo žinomas kaip talentingas dailininkas, meistriškai perteikęs gamtos grožį, įamžinęs Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, kūręs grafikos darbus.
J. Žukas dažnai kūrė ir pagal asmeninius užsakymus, tad jo darbai tapo artimi Veliuonos ir jos apylinkių žmonėms, o sunešti į parodą iš asmeninių kolekcijų, parodė dailininko ryšį su Veliuona, taip pat – jo kūrybinę įvairovę bei savitą stilių.
Parodos iniciatorė, Veliuonos kultūros centro Raudonės ir Stakių skyrių kultūrinių renginių organizatorė Jurgita Brazaitienė sumanymą surengti parodą subrandino per asmeninį ryšį su J. Žuko kūryba. „Gavau Juozo Žuko paveikslą dovanų ir tai sukėlė mintį apie jo darbų parodą. Žinojau, kad daugybė vietinių gyventojų turi J. Žuko paveikslų, kad jo kūryba – tai dalis mūsų miestelio kultūros ir žmonių prisiminimų. Norėjosi sukurti galimybę tai parodyti visiems“, – pasakoja Jurgita. Netrukus žinia pasklido po Veliuoną, pasiekė aplinkinių kaimų gyventojus, ir norinčiųjų paskolinti savo paveikslus skaičius pranoko lūkesčius. Parodai pristatyti dailininko darbai net netilpo kultūros centro salėje, todėl kai kurie jų eksponuoti Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.
J. Žukas buvo ne tik talentingas dailininkas, bet ir žmogus, kurio gyvenimo paprastumas ir meilė gamtai leido jam susitapatinti su apylinkių žmonėmis. Dauguma paveikslų buvo perduoti iš rankų į rankas, dovanoti ir puoselėjami. Veliuoniškiai atsimena dailininką Juozą Žuką buvus labai produktyviu autoriumi, nepaprastai mėgusiu tapyti gamtą.
J. Žuką gerai pažinojęs veliuoniškis Arvydas Bilvinas prisimena, jog menininkas buvo tikras gamtos vaikas, pamatydavęs ir užfiksuodavęs detales, kurias dauguma kitų praleisdavo pro akis. A. Bilvinas pasakoja, kaip dailininkas kukliai, bet su dideliu atsidavimu įsijautė į savo kūrybą: „Jis sakydavo nupaišysiu, o ne nutapysiu. Juozas ne tik piešdavo iš natūros, bet kartais tapydavo ir iš nuotraukų. Jo darbai buvo ypatingi, žmonės labai mėgo juos dovanoti.“
Tarp parodos eksponatų galima rasti ypatingų Veliuonos vietovių vaizdų, Nemuno apylinkes ir miestelio panoramas. J. Žuko kūryboje atsispindi natūralios gamtos estetika, kurios jis niekada nenorėjo pakeisti. Dailininko giminaitis Naglis Mačėnas prisimena, kad savo namų aplinkoje J. Žukas net nešienaudavo žolės: „Aplink namus visuomet būdavo natūrali pieva. Jam gamta turėjo būti natūrali – su vabaliukais, smilgelėmis, neprižiūrėta ir savaime tvarkinga.“ Tokia meilė gamtai ir natūralumui persmelkė kiekvieną Žuko kūrinį.
Kūrėjui būdinga gyvenimo filosofija taip pat atsispindėjo jo paprastame gyvenimo būde. Žuko namelis Veliuonoje buvo nedidelis ir kuklus, ten pat buvo ir jo dirbtuvė. Čia jis tapydavo, nesureikšmindamas buities ar materialinių vertybių. N. Mačėnas pasakojo, kad dailininkas mėgo ir gyvenime, ir aplinkoje natūralumą: „Juozas gyveno senoviškoje pirkelėje su lovyte, krosnimi ir radiju, pastatytu šalia. Vyšnios prie namo būdavo negenėtos.“
Paroda jautriai priminė šį talentingą žmogų, suteikdama galimybę pažvelgti ne tik į jo kūrybinį, bet ir asmeninį pasaulį. Veliuonos kultūros centro direktorė Violeta Grabauskienė sako, jog dailininkas buvo žinomas ir gerbiamas miestelyje, tačiau laikytas šiek tiek keistuoliu. „Juozas buvo žmogus, spinduliavęs gerumu, paprastumu ir vidine inteligencija, – sako Grabauskienė. – Jis mėgdavo atsistoti ant skardžio ir stebėti Nemuną, o jo tyli, bet gili asmenybė tapo mūsų miestelio dalimi.“
Veliuonos gyventojai prisimena, kaip Žukas, apsiavęs kerziniais batais, dviračiu važiuodavo į Vilkiją ar Jurbarką apsipirkti, o paskui jį visada sekdavo ištikimas šuniukas. Toks paprastas dailininko įvaizdis miestelio atmintyje tapo ryškus ir gyvas. N. Mačėnas prisimena, kad menininkas buvo kuklus žmogus, kuris neturėjo įpročio išaukštinti savo kūrybos. Jo žmona Vanda Žukienė taip pat buvo menininkė, piešė ir gražiai kaligrafiškai rašė. Kartu jie sukūrė savo pasaulį, kuris dabar, parodos dėka, tapo atviras ir Veliuonos bendruomenei.
J. Žukas dažnai tapydavo miestelio panoramą iš Nemuno perspektyvos. Kai kurie jo kūriniai sukurti iš valties, kuria plaukdavo upe, išmesdavo inkarą ir leisdavosi į tapybą. Išskirtinis jo darbas – Veliuonos miestelio triptikas, kuriame atskleidžiamos skirtingos panoramos vietos.
J. Žuko kūrybinis palikimas turi didelę reikšmę Veliuonai. Jo noras sukurti savo paveikslų katalogą, apie kurį dailininkas dažnai kalbėdavo, dabar tampa realybe. Kiekvienas paveikslas – tai ne tik gamtos atvaizdas, jo minčių ar žvilgsniu sustabdyto vaizdo įprasminimas – Veliuonai J. Žuko darbai yra šio krašto būties paveikslo sudėtinė dalis.
Viename iš ankstesniais metais publikuotų interviu su J. Žuku, jis yra sakęs: „Menas, tai Prigimtis. Diagnozė. Man niekas kitas daugiau nelipo. Nuo pat vaikystės, kiek save prisimenu, norėjau būti dailininkas, piešti ir piešti.“ Pasak dailininko, paveikslai – tai dailės kūriniai ir į juos visada reikia žiūrėti ne kaip į dokumentą, protokolą, bet pajusti, kokias emocijas sukelia.
grožį, bet ir natūralios gamtos estetiką. (1939 – 2021). D. Karopčikienėsnuotr.
