Liepos pirmoje pusėje jaunimo stovykloje Beskove (Beeskow), Vokietijoje lankėsi dešimt Jurbarko r. jaunuolių. Jurbarkiečius ir vokiečius sieja sena draugystė – su Beskovo jaunimo darbuotojais nuo 2013 m. bendradarbiavo Jurbarko švietimo centras. Šiemet išlaikyti tradiciją padėjo kelionei lėšų skyrę privatūs asmenys.
Mokėsi iš vokiečių
Bendradarbiavimą su Vokietija inicijavo Jaunimo reikalų departamentas. Iš užsienio partnerių buvo siekiama pasisemti patirties, kaip padėti jaunuoliams atrasti savo vietą visuomenėje ir tikslingiau jaunimo programoms skiriamas lėšas panaudoti prevencijai, o ne pasekmėms. Jurbarko švietimo centras (JŠC), remiamas Jurbarko r. savivaldybės, įgyvendino tarptautinį projektą „Jaunimas – jaunimui“.
2015 m. Jurbarke viešėjo delegacija iš Vokietijos Brandenburgo žemės ir pristatė darbo su jaunuoliais principus Beskovo ir Tauchės jaunimo centruose, pasidalijo savanoriavimo patirtimi. Vokiečiai jau kelis dešimtmečius su jaunimu dirba atviro darbo principu ir taip pasiekia puikių rezultatų. Jurbarke 2014 m. buvo įkurta Atvira jaunimo erdvė (AJE), kurioje taikomi tokio darbo principai.
Atviro darbo principas Jurbarke iš pradžių buvo sunkiai suprantamas – jaunuoliai galėjo veikti ką nori, jiems tam buvo sudarytos sąlygos. Pamažu AJE jaunimas pamėgo – čia keičiantis kartoms laisvalaikį leido daug jaunuolių, kurie patys organizavo veiklas, renginius, o kartais tiesiog nieko neveikdavo. „Jei mes siekiame kiekybės – į veiklas įtraukti kuo daugiau jaunimo, vokiečiai siekia kokybės – jiems ir vienas į Atvirą jaunimo erdvę atėjęs jaunuolis yra pasiekimas“, – apie tai, ko reikėtų mokytis iš vokiečių, yra sakiusi anksčiau JŠC, o dabar „Ąžuoliuko“ mokyklai vadovaujanti ir bendradarbiavimu su vokiečiais besirūpinanti Aušra Baliukynaitė.
Parėmė verslininkai
Nuo bendradarbiavimo pradžios buvo surengtos kelios stovyklos Jurbarke ir Beskove – šiųmetė liepos 7-14 d. vykusi stovykla buvo jau penktoji. „Stovykla buvo suplanuota dar sausį. Nuo tada keitėsi mano darbo vieta, pareigos, tačiau jutau atsakomybę neapleisti tradicijos ir tęsti bendradarbiavimą su vokiečiais. Tam reikėjo gauti finansavimą“, – sako A. Baliukynaitė. Ji pagalbos kreipėsi į Jurbarko verslininkus.
Išsiaiškinę, kokia tai stovykla ir kokie jai keliami tikslai, padėti neatsisakė verslininkai Saulius Danisevičius ir Ričardas Plėšikaitis. Jie finansavo kelionę į Vokietiją. Stovyklos išlaidas padengė priimančioji pusė.
Pasak A. Baliukynaitės, verslininkų ilgai įtikinėti neteko – jiems svarbus miestas, kuriame gyvena, ir tai, kaip jaučiasi čia gyvenanti bendruomenė. „Verslas tikrai turi kur dėti pinigus, tačiau socialiai atsakingi verslininkai, nesiekdami reklamos, padaro daug gražių darbų. Mes jau kalbėjome ir apie kitus metus, kai turėtume Jurbarke priimti vokiečių stovyklautojus. Idėja lieka, jei bus, kas ją vystys, stovykla galbūt ir įvyks“, – sako A. Baliukynaitė.
Surinko komandą
Nusprendus vykti į stovyklą ir užsitikrinus finansavimą teko pasukti galvą, ką į ją pakviesti. „Miesto vaikai dažnai turi daugiau galimybių, jie būna persisotinę pasiūla ir net nenori važiuoti, todėl žvilgsnis krypo į rajoną. Ypač Eržvilko seniūniją, kurios bendruomenė neseniai patyrė stiprų sukrėtimą po ten įvykusio smurto atvejo. „Ši stovykla – ne poilsinė. Ji skirta ugdyti socialinius įgūdžius, lavinamas emocinis stabilumas, savęs paieškos. Viskas vyksta per sportą, bendrą darbą, diskusijas. Stovyklos vadovas Tobias turi didžiulę patirtį lavinant socialinius įgūdžius“, – sako A. Baliukynaitė.
Išvykos organizatorė kreipėsi į Eržvilko gimnazijos direktorės pavaduotoją Jurgitą Volbikienę, kuri atrinko jaunuolius, tinkančius šiai stovyklai – kaip paskatinimą, pakvietė keliauti labiausiai socialiai aktyvius gimnazijos moksleivius, taip pat turinčius mažiau galimybių, norinčius pakeisti emocinę aplinką jaunuolius.
Į Beskovą išvyko 8 jaunuoliai iš Eržvilko ir po vieną iš Jurbarko bei Smalininkų. Stovyklautojus lydėjo Eržvilko gimnazijos socialinė pedagogė Jolita Mockaitienė. Jurbarkiečių Beskove laukė keturi jaunimo centrą lankantys jaunuoliai bei trys vadovai. „Vokiečiai darbuotojus savo jaunimo centrams neretai užsiaugina iš ten besilankančių jaunuolių. Jie tampa savanoriais, tų centrų darbuotojais“, – gražią patirtį atskleidžia A. Baliukynaitė.
Pilni įspūdžių
Trejetui iš stovyklautojų – Rokui Grencevičiui ir sesutėms Kamilei ir Dovilei Masiulytėms kelionė į Vokietiją įsiminė ilgam. Eržvilkiškiai grįžo kupini įspūdžių, užmezgę naujų pažinčių. „Į stovyklą vykti pasiūlė pavaduotoja Jurgita. Pasakiau sesei, pasitarėme su tėvais. Susiruošti į kelionę turėjom dvi savaites“, – netikėtai atsiradusią progą pakeliauti prisimena keturiolikmetė Dovilė. Jai ir jos penkiolikmetei sesei Kamilei tai buvo pirmoji stovykla užsienyje.
Rokas pasiūlymą stovyklauti Beskove priėmė iš karto. Vienuoliktokas jau ne kartą susidūrė su vokiečiais – pora metų savo namuose Vokietijos atstovus, dalyvaujančius kitame projekte, priimdavo gyventi jo tėvai. „Galiu ir šiek tiek susikalbėti vokiškai, bet stovykloje daugiausiai kalbėjome angliškai“, – sako R. Grencevičius. Vaikinas aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose, ypač patinka būti šauliu, o laisvą laiką jis mėgsta leisti gamtoje.
„Pirmomis dienomis buvo sudėtingiau bendrauti, bet po to prasilaužėme ir viskas vyko sklandžiai“, – juokiasi Kamilė. Mergina mėgsta bendrauti, o mokykloje jai mieliausios meno krypties pamokos – dailė, muzika. Kamilė lanko dailės būrelį. Dovilė – šokėja, lanko šokių kolektyvą „Ievužė“. Abi mergaitės žavisi geografija. Gal dėl to, kad turi puikų mokytoją – Alvydą Adomavičių. Todėl išvyka į užsienio šalį ir jos pažinimas – puikiausias vasaros praleidimo būdas.
Jaunuoliai stovykloje mokėsi savarankiško gyvenimo – patys planavo darbotvarkę, vyko apsipirkti, gamino valgyti. Maistą ruošdavo komanda, sudaryta iš dviejų lietuvių ir dviejų vokiečių. Jurbarkiečiai vokiečius vaišino bulvių koše su spirgučiais ir tinginiu.
Rokas, Dovilė ir Kamilė nėra išlepę miesto vaikai – jie turi daug pareigų namuose. „Vasarą daug dirbu ūkyje. Reikia padėti tėvams“, – sako Rokas, nuo rugsėjo besimokantis Raseinių technologijų ir verslo mokykloje automechaniko ir virėjo specialybių. Visi jaunuoliai gyvena kaimuose, todėl pasiekti mokyklą jiems yra sudėtingiau, nelengva dalyvauti ir popamokinėje veikloje – reikia derintis prie autobuso tvarkaraščio. Panašiu grafiku gyvena ir nemažai Vokietijos jaunuolių – tik ten jaunimo užimtumui skiriama kur kas daugiau dėmesio.
Dėmesiu šeimininkai apgaubė ir pas juos atvykusius jurbarkiečius. Vokiečiai svečiams parengė turiningą programą – stovyklautojai apžiūrėjo Beskovą ir išgirdo jo istoriją, atliko įvairias užduotis, keliavo į Berlyną, Frankfurto miesto šventę, lankėsi baseine. Kamilei labai patiko pasivaikščioti po Berlyną ir apžiūrėti jo įžymybes.
Stovykloje, Beskovo priemiestyje, jurbarkiečiai taip pat neliūdėjo – vakarais žaidė stalo žaidimus, diskutavo. Kiekvieną dieną mezgėsi vis stipresnis ryšys, draugystė. „Susiradom draugų, bendraujam per socialinius tinklus ir dabar“, – tikina Rokas. „Atsisveikinant buvo daug ašarų. Nesitikėjau, kad per savaitę galima taip susidraugauti“, – sako Kamilė.
„Ašaros – lakmuso popierėlis, kuris parodo, ar pavyko stovykla. Visada jaudiniesi, kai vaikus išleidi į stovyklą. Kaip jiems seksis bendrauti? Jei paauglys, išsiskirdamas su draugais, verkia, reiškia, buvo gerai. Jie parsiveža nematomus dalykus. Indėlis pasimatys po daugelio metų, kai jie prisimins, kažkur buvę, gavę patirties ir nuspręs, kad tai, ką gavo, gali duoti kitiems“, – sako A. Baliukynaitė.