Jurbarko krašto muziejaus ir vietos ukrainiečių bendruomenės iniciatyva gimė akcija „Kartu iki pergalės“, suvienijusi žmones pagalbai karo alinamai Ukrainai ir nepagailėjusius laiko pinti maskuojančius tinklus kariams. Balandžio 3-ąją Parodų ir koncertų salės rūsyje pradėti pinti maskuojamieji tinklai ir prisidėti prie šio darbo kiekvienas gali iki balandžio 11 d.
Sunkus laikas
Dalyvauti akcijoje buvo pakviesti Jurbarko mokyklų mokiniai. Surengtos pilietiškumo pamokos, per kurias dėliotas vaizdas kaip šiandien gyvena ir mokosi bendraamžiai Ukrainoje. „Šiuo metu kaip niekada ypač svarbus mūsų susitelkimas ir vienybė. Džiaugiuosi Jurbarko krašto muziejaus iniciatyva organizuoti akciją „Kartu iki pergalės“. Tinklų pynimas tai ne tik pagalba ukrainiečiams. Tokios bendros veiklos mus stiprina ir primena, kaip svarbu vertinti ir puoselėti laisvę“, – sakė Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos direktorė Vida Greičiūtė.
Ukrainos vaikai dažnai kasdienybę leidžia rūsiuose, slėpdamiesi nuo bombardavimų, kiti lanko mokyklas, bet nuolat gyvena baimėje. Kaip pasakoja Tatiana Maiornikova, viena iš iniciatyvos organizatorių, Ukrainos vaikai mokosi išgyventi sąlygomis, apie kurias mes tik skaitome ar girdime per žinias.
„Labai skaudu žinoti, kad dalis vaikų mokosi nuotoliniu būdu, nes jų gyvenamosios vietos yra karo veiksmų zonose. Kiti – lanko mokyklas, bet turi būti pasiruošę bet kada slėptis nuo apšaudymų. Chersone vaikai šventė išleistuves ant mokyklos griuvėsių… Tai nepaprastai liūdna realybė, su kuria jie susiduria jau trejus metus“, – dalijasi T. Maiornikova.
Moteris pasakoja, kaip Jurbarke susibūrė bendraminčiai, kurie nori prisidėti prie Ukrainos kovos. Kiekvienas surištas maskuojamasis tinklas – tai ne tik rankų darbas, bet ir širdies šiluma, siunčiama tiems, kurie kasdien kaunasi už laisvę. Kiekviena nulieta žvakė – šilumos pliūpsnis kariui, esančiam apkasuose. Kiekvienas į siuntinį įdėtas saldainis ar sausainis – priminimas, kad kažkur toli juos prisimena ir palaiko. „Kai kurios šeimos negali matytis kelerius metus. Vaikai auga be tėvų. Labai norisi, kad visi tėvai, sūnūs, broliai sugrįžtų į savo namus. Norisi, kad vaikai ant tėvų rankų juoktųsi, o ne verktų“, – pasakojo T. Maiornikova.
Bendruomenė – vieninga ir stipri
Bendruomeniškumas yra Jurbarko žmonių stiprybė. Ne pirmą kartą gyventojai susitelkia, siekdami padėti tiems, kam pagalba yra būtina. Ši akcija – tai dar vienas įrodymas, kad vienybėje slypi didžiulė jėga. Jau ne kartą surinktos siuntos išsiųstos į Ukrainą, o jas gavę kariai išreiškė didžiulę padėką. Jie žino, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie juos palaiko ir tiki pergale.
Tatiana dalijasi mintimis apie tai, kaip svarbu tikėti Ukrainos karių stiprybe ir ryžtu: „Kai gamini tinklą, atiduodi dalelę savęs, tiki tuo, kad šis tinklas kažką apsaugos, išgelbės kažkam gyvybę. Gaminame žvakes ir galvojame, kad ji sušildys kažkurį karį apkasuose, galbūt jis išgers puodelį kavos su sausainiuku, kurį mes įdėjome į siuntinį, ir trumpam, nors 5 minutėms, pajus namų jaukumą.“
Reda Žemelienė, Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos technologijų ir gyvenimo įgūdžių mokytoja, kartu su mokiniais dalyvaujanti akcijoje, pabrėžė, kad ši akcija jai yra labai svarbi, nes turi artimųjų iš Ukrainos, ir netgi esančių fronte. „Žinau iš pirmų lūpų, ką reiškia gyvenimas fronto linijoje. Pati dar vaikas būdama išgyvenau Sausio 13-osios įvykius, tėvai eidavo saugoti strateginių objektų. Mes nežinojome, kas bus, ar tėvai grįš. Prisilietimas prie to, kaip gali būti, yra išlikęs širdyje ir šiuo nežinomybės laiku tas nerimas visada šalia. Dabar vaikai jau nežino to grėsmės jausmo, bet labai džiugu, kad jie nėra abejingi tam, kas vyksta šiuo metu Ukrainoje. Manau, apie tai kalbama ir šeimose. Dalyvavimas akcijoje „Kartu iki pergalės“ ugdo pilietiškumą, bendruomeniškumą, leidžia mokiniams savo asmeniniu indeliu prisidėti prie bendro tikslo“, – kalbėjo mokytoja.
Gimnazijos devintokas Augustinas Valošinas taip pat neabejoja, kad akcija reikalinga. „Turiu draugų ukrainiečių. Viena mergina gyvena Kijeve, jai šešiolika metų. Ji dažnai pasakoja, kad būna oro pavojus, tenka slėptis, bet ji vis tiek džiaugiasi, kad yra savo namuose, nes net ir karo metu nori būti savo gimtojoje šalyje. Manau, kad labai svarbu prisidėti pagelbėjant Ukrainai, nes nė viena šalis nėra apsaugota nuo užpuolimo. Galbūt ir Lietuvai kažkada reikės kitų šalių pagalbos“, – sako Augustinas.
Kiekvienas darbas, paaukotas centas ar geras žodis turi didžiulę reikšmę. Ukrainos kariai kaunasi ne tik už savo šalį, bet ir už visos Europos ateitį. Jų stiprybė – tai mūsų saugumas.
Kiekvienas gali prisidėti
Jurbarke gyvenantys ukrainiečiai kartu su vietos bendruomene nuolat ruošia paramą kariams ir kviečia visus geros valios žmones prisidėti. Artėjant Šv. Velykoms, jie ruošia simbolines dovanėles, kurios pradžiugins karius fronte. Jiems itin reikalinga kava, arbata, saldumynai, greitai paruošiamos sriubos, vaistai nuo peršalimo.
Tačiau yra ir dar skubesnių poreikių. Ukrainos kariai susiduria su nuodingų medžiagų pavojumi, todėl itin reikalingi apsauginiai kostiumai ir turniketai. Deja, šios priemonės yra brangios, todėl būtina ir finansinė parama. Norintys ir galintys paaukoti tai gali padaryti pervesdami pinigų į specialiai atidarytą sąskaitą LT607300010191451950 Swed banke, nurodant gavėją MES ESAM BASTIONAS, paskirtis: parama Chersonui.
Iki balandžio 11 d. nuo 8 iki 18 val. visi kviečiami dalyvauti akcijoje „Kartu iki pergalės“, kartu gaminti maskuojančius tinklus Jurbarko krašto muziejuje.
„Kai kas sako, kad tai ne mūsų karas, kad jau pavargome. Bet negalime likti abejingi – juk Ukraina kaunasi ne tik už save, bet ir už mus visus. Šiandien Ukrainos kariai saugo ne tik savo šalį, bet ir visos Europos ateitį. Džiaugiamės, kad Lietuva supranta šios kovos svarbą ir palaiko mus – jūsų pagalba yra neįkainojama“, – sako Tatiana.
Ligita Gražulevičienė
