Gruodžio 9 d. Jurbarko viešojoje bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Kelyje į valstybę. Jurbarko krašto partizanai“ buvo pristatyti kraštotyrininkų darbai apie Jurbarko krašto kovotojus už laisvę su sovietiniais okupantais. Renginio šerdimi, be kitų vertingų kraštotyrinių istorijų, neabejotinai tapo partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto produkterėčios Anos Luisos Monse pasakojimas.
Būti didvyriu – pasirinkimas
Vadžgiriškė, J. Žemaičio-Vytauto atminimo puoselėtoja ir bunkerio-vadavietės prižiūrėtoja Lina Lukošienė džiaugėsi, kad šie metai rajone buvo skirti būtent partizanų generolui. Tačiau ji pabrėžė, kad prie datų ir įvairių progų atminimo rišti nereikia.
„Pagerbdami savo didvyrius, saugodami atminimą ir perduodami žinias savo vaikams, savo artimiesiems, pažįstamiems ir nepažįstamiems, mes atliekame partizanų darbą, kurį prieš 70 metų atliko mūsų seneliai, tik daug sudėtingesnėmis sąlygomis. Gulėdami bunkeriuose, plaučių uždegimus gydydami avižų nuoviru, gaudomi, pjudomi šunimis, žudomi“, – kalbėjo moteris.
L. Lukošienė sakė, kad J. Žemaitis-Vytautas buvo be galo stiprus ir atkaklus žmogus. Visuomenės stereotipai tokie, kad toks būti gali – tik vyras. Tačiau šiandien šias savybes ir generolo atminimą puoselėja būtent moteriška divizija. „Šį darbą atlieka Jono dukterėčia Aušrinė ir jos dukra Ana. Ir šiandien, kai Jono Žemaičio-Vytauto vardą suteršti nuolat stengiasi priešiškos valstybės, tai daryti tikrai yra nelengva. Tačiau moteriška divizija niekuo nenusileidžia“, – sakė L. Lukošienė.
Lina atpasakojo pokalbį su vienu vaiku, kuris tikino, kad didžiausias jo noras – būti didvyriu. Tačiau apgailestavo, kad didvyriais visi jau tapo per karus ir tokiu jam tapti – nebepavyks. Bet šiandien kiekvienas gali būti didvyriu puoselėdamas tėvynę ir už jos laisvę kovojusių žmonių atminimą, perduodamas ateities kartoms žinią, kad puikaus jų gyvenimo galbūt ir nebūtų, jei ne daugybės partizanų pralietas kraujas.
Kartu L. Lukošienė apgailestavo, kad kovojančios Lietuvos vadovo, faktinio prezidento rangą turėjusio J. Žemaičio-Vytauto bunkerio-vadavietės Šimkaičių miške, taip pat vadinamos ketvirtąja prezidentūra, iki šiol neaplankė nė vienas atkurtos Lietuvos prezidentas.
1949-aisiais Lietuvos laisvės kovų sąjūdis pasirašė Tarybos deklaraciją, kuri numatė, kad atkūrus nepriklausomybę šios Tarybos Prezidiumo pirmininkas iki susirenkant Seimui eis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas. J. Žemaitis-Vytautas tuomet ir buvo išrinktas Prezidiumo pirmininku.
Griežtas, bet teisingas
J. Žemaičio-Vytauto produkterėčia A. Luisa Monse susirinkusiesiems pirmiausia trumpai pristatė partizanų generolo istoriją. O tuomet pasidalijo, kaip pati sakė, į istorijos vadovėlius nesurašytais faktais. Pastarieji puikiai atskleidė vieno garsiausių kovotojų už Lietuvos laisvę charakterį, būdą ir požiūrį į gyvenimą.
J. Žemaitis-Vytautas gimė 1909m. kovo 15-ąją Palangoje. Pienininko ir kaimo daraktorės šeimoje. Vaikas nepasekė tėvo Jono pėdomis – neperėmė verslo, o stojo į karo mokyklą Kaune. Mokslus baigė, tapo karininku, o sovietams okupavus Lietuvą stojo į kovą su jais partizanų gretose. Dėl savo būdo sugebėjo iškilti iki aukščiausių partizanų vadų, tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininku, partizanų generolu (1949). Paskelbtas brigados generolu (1998, po mirties), kariu savanoriu (1998, po mirties). 1953-aisiais buvo suimtas, 1954 lapkričio 26 d., po ilgų tardymų, kankinimų ir parodomojo teismo buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
Kaip pasakojo J. Žemaičio-Vytauto produkterėčia Ana, partizano charakteris ir požiūris į Lietuvą labiausiai atsiskleidė šiam mokantis karo mokykloje Kaune. Vyras čia puikiai mokėsi, o kariška drausmė jam patiko ir tiko. Baigęs mokyklą jis gavo leitenanto laipsnį ir pradėjo tarnybą antrajame artilerijos pulke.
„Karininkai kasmet turėdavo praeiti atestaciją. Jose Jonas buvo vertinamas kaip drausmingas, patriotiškas ir geros sveikatos. Taip pat, kaip griežto būdo, patvarus, valstybiškas ir tautiškas bei gerai sutariantis su kitais karininkais ir jų šeimomis“, – pasakojo Ana.
Atkurti detales apie partizanų generolo gyvenimą yra sudėtinga. Nes užslinkus sovietinei okupacijai ir prasidėjus represijoms, saugodami save žmonės naikino bet kokias sąsajas su J. Žemaičiu-Vytautu. Todėl laiškai ir kitokie įrodymai buvo deginami ir neliko jokių pėdsakų.
Ana įsitikinusi, kad vienas didžiausių lūžių J. Žemaičio-Vytauto gyvenime įvyko tuomet, kai baigus karo mokyklą jis buvo pasiųstas į Prancūziją, kur Fontenblo artilerijos mokykloje pora metų gilino žinias. Prancūzijoje J. Žemaitis-Vytautas pažino vakarietišką pasaulį, jo vertybes, išmoko kalbų, suformavo modernų požiūrį į gyvenimą, laisvės supratimą ir visa tai parsivežė į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas vadovauti mokomajai baterijai. Jo vadovaujami kariai, tuomet jau kapitono laipsnį turėjusį karininką, apibūdindavo kaip labai griežtą, bet teisingą vadą.
J. Žemaitis-Vytautas garsėjo ir savo dosnumu. Iki dabar pasakojama istorija, kaip kartą Jonas iš Paryžiaus šeimai atvežė porceliano lėlę. Senelė Aušra labai gailėjosi, kai tremties naktį tos lėlės nepaėmė. 1941 metų birželio 14-osios trėmimo siautuly, mėlynakė, šviesiom garbanom ir kvalbonuota suknele išpuošta lėlė pasimiršo. Ir nežinia, ar tas paryžietiškas porceliano stebuklas nebūtų sudužęs kelyje į Komiją, nes pakeliui į ten sudužo ne vienas iš kur kas tvirtesnio lietuviško molio nudrėbtas likimas. Žinia tik, kad senelės Aušros mama, Jono Žemaičio sesuo Kotryna, irgi tos lėlės gailėjosi. Bet ne dėl grožio, ne dėl praėjusios vasaros prisiminimo. Gailėjosi lėlės, nes būtų turėjus ką išmainyti į bulvių kibirą. „Nei tokios, nei panašios lėlės tuomet Šiluvoje, kur gyveno mūsiškiai, nebuvo“, – šypsojosi Ana.
Teko rinktis
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui J. Žemaitis-Vytautas įvairiomis formomis prisidėjo prie kovų su okupantais. 1944 m. vasarą SSRS reokupavus Lietuvą vyras slapstėsi Raseinių ir Kėdainių apskrityse. 1945-ųjų sausį slapstydamasis Kiaulininkuose užmezgė ryšius su vietos antisovietiniais partizanais. Tų pačių metų kovą davė Lietuvos laisvės armijos nario priesaiką, o birželį įstojo į partizanų gretas.
Šis pasirinkimas J. Žemaičiui-Vytautui buvo nelengvas, nes tuomet jis buvo sukūręs laimingą šeimyninį gyvenimą – turėjo žmoną Eleną Valionytę-Žemaitienę ir sūnų Laimutį. Tačiau matydamas šalyje prasidedančias sovietines represijas ir žinodamas, kad sesers šeima jau ištremta, suprato, kad kito pasirinkimo tiesiog nėra.
J. Žemaičiui-Vytautui išėjus partizanauti, jo šeima patyrė sovietinį terorą, o mirus antro vaiko besilaukiančiai žmonai, sūnus Laimutis liko našlaičiu. Vis tik šeima buvo pasirūpinta. Sūnų globoti apsiėmė Ona Žiaunytė-Liubinavičienė, kuri sugebėjo vaikui išrūpinti netikrus dokumentus. Tuomet prie vaiko gelbėjimo iš NKVD nagų prisidėjo daugybė žmonių.
„Pasisekė, kad per karą buvo sudegęs vienas iš dokumentų registrų. Tai ta moteris tiesiog parašė laišką ir paprašė išduoti naujus dokumentus, nes senieji esą dingę. Tas planas pavyko“, – pasakojo Ana. Laimutis Anapilin iškeliavo 2008-aisiais, beveik du dešimtmečius gyvenęs savo tėčio svajonėje – laisvoje Lietuvoje.
Tapo legenda
J. Žemaitis-Vytautas su okupantais kovėsi beveik dešimtmetį. 1953 m. gegužės 30-ąją buvo suimtas LSSR vidaus reikalų ministerijos (įmetus į bunkerį granatą su paralyžiuojančiomis dujomis). Vasarą tardytas Maskvoje, bandytas įkalbėti bendradarbiauti, bet atsisakė, rugsėjį parvežtas atgal į Vilnių. 1954 birželio mėn. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo nuteistas mirties bausme, tų pačių metų lapkričio 26 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime Maskvoje.
Jo kūnas buvo sudegintas, o pelenai užkasti kartu su kitų aukų pelenais – kad niekada nebegrįžtų į tėvynę. Pasak Anos, žinoma tai, kad J. Žemaičiui-Vytautui sakant paskutiniąją kalbą teisme, teisėjas nuolat jį pertraukinėjo prašydamas nekritikuoti sovietinio režimo. Tačiau partizanų generolas išdėstė savo mintis iki galo. O dalis jų tapo legendomis, kaip ši frazė: „Kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Bet aš vis tiek laikau, kad kova, kurią vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus.“
Iššūkių – vis daugiau
Kraštotyrininkė Regina Kliukienė apžvelgė konferencijai pateiktus aštuonis kraštotyros darbus. Moteris apgailestavo, kad surinkti medžiagą apie kovas už Laisvę darosi vis sudėtingiau, o padaryti tai, kad medžiaga būtų patikima – kartais apskritai nebeįmanoma.
Taip yra todėl, kad daugumos liudininkų, kurie savo akimis iš arti matė pasipriešinimą sovietinei okupacijai, nebėra tarp gyvųjų. Todėl tenka remtis tuometinių vaikų, kurie kažką sužinojo iš nuogirdų ar per daugybę lūpų perėjusių pasakojimų, liudijimais.
Todėl dėkodama už parengtus darbus R. Kliukienė pabrėžė, kad būtina skubėti rinkti tokią medžiagą, kol dar įmanoma surinkti paskutinius, autentiškus istorijos trupinius. Kraštotyrininkė ragino šį darbą atliekančius žmones kritiškai žiūrėti į liudininkų pasakojimus ir bandyti faktus pagrįsti ne vienu informacijos šaltiniu.
Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos Seredžiaus padalinio bibliotekininkė Daiva Jankauskienė konferencijai paruošė darbą „Ką mena laiškai“. Veliuonos padalinio bibliotekininkė Rimantė Lezdinšienė savo darbe „Kelyje į valstybę. Jurbarko krašto partizanai“ sudėjo partizano Jono Basčio prisiminimus, o Lybiškių bibliotekos bibliotekininkė Laimutė Keterienė pasakojo apie Eržvilko krašto partizaną Joną Starkų-Maželį. Nijolė Berulienė iš Eržvilko pateikė medžiagą apie partizanų ryšininkę Angelę Petronėlę Pocevičiūtę-Maskolaitienę-Mažylę, žinomą kaip Sesė, bei jos šeimos istoriją.
Šimkaičių bibliotekininkės Ivalda Gudavičienė ir Jolanta Jucikaitė surinko vertingus istorinius faktus, kurie sugulė į darbą „1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Šimkaičių valsčiaus Vyties Kryžiaus kavalierius Jonas Urbšaitis“. Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos moksleivė Aleksandra Valošinaitė savo darbe „Mokyklos garbė – jos mokiniai: žymūs žmonės, mokęsi Jurbarko gimnazijoje (I-oje vidurinėje mokykloje): sąrašas“ pradėjo rašyti dar vieną įdomų gimnazijos metraštį. Smalininkų bibliotekos padalinio bibliotekininkė Monika Nausėdienė konferencijai pristatė darbą apie dailininkę Lidiją Meškaitytę – „Lida Meškaitytė: spalvoti gyvenimo fragmentai“.
Džiugu, kad vis daugiau šiai konferencijai pateikiama ne tik rašytinių, bet ir vaizdo darbų. Šiemet Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos auklėtiniai Rokas Maskolaitis, Gerda Golubovskytė, Skaistė Vitkauskaitė, Armintėja Pečiulytė, Vidmantė Letukaitė ir Jurga Laiconaitė pristatė vaizdo darbą „Divizijos generolas, LLA įkūrėjas Kazys Veverskis“.
Visiems kraštotyros darbų rengėjams rajono mero Skirmanto Mockevičiaus ir viešosios bibliotekos direktorės Rasidos Bajorinaitės įteiktas padėkas palydėjo nuoširdus atlikėjos Austiejos koncertas.
Lukas PILECKAS
