„Paauglystėje normalu, kad vaikas susiduria su klausimais, iššūkiais. Geriau, kad į klausimus atsakytų jam brangūs žmonės, negu jis tų atsakymų ieškotų gatvėje“, – LRT.lt sakė 25-erius metus Kauno gatvėse dirbęs pareigūnas Dalius Mackela. Ne vieną nusikaltėlį sulaikęs ir ne vieną gyvybę išgelbėjęs pašnekovas Lietuvos policijos mokykloje ruošia būsimus pareigūnus. Kursantus jis moko, kad šiame darbe svarbiausia yra empatija ir mokėjimas bendrauti.
„Pagrindinis pareigūno ginklas – nuoširdus bendravimas“, – įsitikinęs ne vienerius metus populiarioje televizijos laidoje „Farai“ filmavęsis, dėl nuoširdumo žiūrovų simpatijas pelnęs policijos pareigūnas D. Mackela. LRT.lt pašnekovas įsitikinęs, kad šiame darbe svarbiausia su kiekvienu žmogumi, nepriklausomai nuo jo socialinės grupės, amžiaus ar fizinės būklės, bendrauti nuoširdžiai.
Paklaustas, ar praeiviai gatvėje dažnai atpažįsta televizijoje matytą veidą, pašnekovas sakė, kad dėmesio sulaukia kiekvienas patruliuojantis pareigūnas. Deja, šis dėmesys ne visada teigiamas. Būna, sakė jis, kad nuo alkoholio apsvaigę asmenys patruliuojantiems policininkams pažeria priekaištų, D. Mackela ir pats ne kartą girdėjo grasinimus susidoroti, tačiau jų nesureikšmindavo.
„Yra buvę ne kartą tokių atvejų, bet aš nelabai atsimindavau tuos žmones, kurie taip pažadėję buvo. Įdomiausia, kad viskas baigdavosi gražiu pasikalbėjimu, net atsiprašymu kartais“, – linksmai pasakojo jis.
25-erius metus policijoje dirbantis D. Mackela šiuo metu gatvėse patruliuoja labai retai, o visą dėmesį skiria būsimiems kolegoms – Kauno policijos mokykloje ruošia pareigūnus. LRT.lt pašnekovas gerai prisimena savo karjeros pradžią, legendomis apipintus gaujų siautėjimo Kaune laikus.
Dalius Mackela / E. Blaževič / LRT.lt nuotr.
„Pradėjau per „piką“, tai buvo 1997 metai. Viskas buvo kitaip: požiūris į pareigūnus, įstatymą, tvarką, pagarbą, pilietiškumą. Šiandien tendencijos visai kitos, nors negalima sakyti, kad nusikalstamų grupuočių nėra, bet viskas yra dabar geriau. Prie to prisidėjo ne tik policija, kuri dėjo daug pastangų, bet ir visuomenės požiūris netoleruoti blogio, neteisingumo, subkultūros, kurios buvome persmelkti Lietuvoje“, – kalbėjo D. Mackela.
Deja, svarstė jis, išrautas blogis linkęs vėl sudygti, todėl policijos pareigūnų misija nesibaigianti.
„Buvo visiškai laukiniai vakarai. Kursantams bandau papasakoti, kaip viskas vyko, kiek mes turėjome priemonių, kokių, kokią turėjome uniformą, koks buvo automobilių parkas. Skamba, lyg tai buvo prieš 100 metų“, – pridūrė pašnekovas.
Kiekvienas gali rinktis gėrio arba blogio kelią
Nors pašnekovas sutinka, kad žmogų, jo vertybes ir pasirinkimus formuoja aplinka, kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą.
„Manau, kad visur gali pasirinkti, ar Kaune, ar kokiame nors kaime, kuriame dvi trobos, – gali pasirinkti arba gerą, arba blogą [kelią]. Šeimoje vertybės atsvėrė pagundas, kurių būdavo gatvėje“, – paklaustas, kas lėmė, kad 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečio Kaune brendęs jaunuolis pasirinko pareigūno, o ne nusikaltėlio kelią, kalbėjo jis.
Prie policijos pareigūnų D. Mackela prisijungė sulaukęs 20 metų. Nei šeimoje, nei giminėje daugiau šios profesijos atstovų nebuvo, tad iš pradžių jauną vaikiną kamavo nežinomybė, tačiau noras daryti gerus darbus abejones išsklaidė.
„Pagalvojau, kad ši profesija tinkama berniukui, kuris norėtų padaryti kažką gero“, – kalbėjo jis. Beje, naktimis, kai nesimokydavo, D. Mackela dirbo sanitaru Greitosios medicinos pagalvos stotyje, tačiau mediko profesija nesusižavėjo.
LRT.lt paklaustas, ar tikėjimas Dievu paskatino norą daryti gerą, D. Mackela paaiškino, kad tai suformavo vertybinį pagrindą, neleidžiantį žmonių nurašyti ar skirstyti, smerkti. Kursantus jis moko, kad be empatijos geru policininku netapsi, tai svarbiausia savybė.
Policijos pareigūnas / E. Blaževič/LRT nuotr.
„Kažkodėl žmonės nebenori rinktis šios profesijos, nes turbūt labai dažnai girdi, kad tai nėra lengvas darbas, galbūt kitose profesijose nerizikuodamas nei savo sveikata, nei gyvybe gali uždirbti tiek pat ir nedirbti naktimis“, – sulaukęs klausimo apie policijos pareigūnų trūkumą, svarstė D. Mackela.
Vis dėlto tarnyba policijoje, pabrėžė jis, yra pašaukimas, kurio kartais nė negali apibūdinti žodžiais, tačiau širdyje jauti – esi tam sutvertas. Dažnas, pastebėjo jis, klaidingai įsivaizduoja darbą policijoje, nuomonę susidaro iš filmų. D. Mackelos nestebina šį kelią išbandę, bet tarnybą palikę kolegos. Neretai, sako jis, tai lemia maži atlyginimai, bet tai tikrai ne vienintelė priežastis.
„Be abejo pinigai turėtų būti didesni, nes aš žinau, kiek žmonės rizikuoja, kiek atima savo asmeninės sveikatos. <…> Būna tokių iškvietimų, į kuriuos atvažiavęs supranti, kad [už] tai, ką nuveikei, esi vertas ir 1 tūkst. eurų per dieną“, – LRT.lt kalbėjo jis.
Policija / E.Blaževič/LRT nuotr.
Tarp vyriausių mokinių – 54-erių pareigūnu tapęs vyras: tapo pavyzdžiu jaunuoliams
Nepaisant mažų atlyginimų, policininko darbas, teigė D. Mackela, tebėra prestižinis jau vien dėl kilnios misijos ir vertybių. Pašnekovas nesutinka, kad mokslus Policijos mokykloje renkasi mažiau gabūs jaunuoliai. Anot jo, įstoja ir brandesni, aukštąjį išsilavinimą kitur jau įgiję, profesiniame pasaulyje spėję įsitvirtinti žmonės. Kai kurie jų kalba atvirai – populiaresnes, pavyzdžiui, ekonomikos, teisės studijas baigė tik dėl diplomo, bet galiausiai išdrįso žengti tuo keliu, apie kurį tik tyliai svajodavo.
Turint aukštojo mokslo diplomą, kursai Policijos mokykloje tetrunka 6 savaites, įstojusiems po mokyklos mokytis tenka ilgiau – 9 mėnesius. Šiemet, sakė D. Mackela, iš maždaug 200 studentų apie 50 įstojo jau turėdami aukštąjį išsilavinimą.
Ar vos 6 savaičių kursai – ne per trumpas laikas? LRT.lt pašnekovas sutinka, kad didžioji dalis studentams pateikiamos informacijos būna nauja, universitete negirdėta, tačiau jie daug mokosi savarankiškai, o į tarnybą nėra taip paprastai išleidžiami.
D. Mackela Lietuvos policijos mokykloje / E. Ovčarenko / BNS nuotr.
„Jie atėję į tarnybą gauna kuratorių, kuris prižiūri. Dirbi su tam tikrais apribojimais, mokaisi iš vyresnių kolegų, kurių, gaila, Lietuvoje vis mažėja ir sunkoka iš tikrųjų paskui bus, nes nebus jų kam atiduoti. <…> Bet auga nauja Lietuvos policijos karta. Aš dirbu jau 7–8-erius metus Policijos mokykloje ir man labai smagu, kad pirmos laidos kursantas jau dabar gali kuruoti pareigūną, baigusį 6 savaičių kursus. Vis dėlto patirtis ateina dirbant praktinį darbą, tik klaidų negali daryti kaip mokykloje, eksperimentuoti su žmonių gyvenimais neturi teisės, nes klaidos labai brangiai kainuoja“, – sakė D. Mackela.
Anot jo, vyriausiam mokiniui, panorusiam tapti policininku, buvo 54-eri. Tai – Jurbarko komisariate dirbantis Vytas Urbštas (ŠVIESOS redakcijos pastaba). Jis sėkmingai dirba policininku, o mokydamasis priversdavo pasitempti jaunuolius, jiems rodė pavyzdį daugelyje sričių, tiek fizinio pasirengimo, tiek gebėjimo greitai reaguoti.
„Daugelis puikiai įsilieja į pareigūnų gretas, jų patirtis subrandinta, nes būna per 20, 30, 40 metų – labai gražiai atliepia tarnyboje“, – apie buvusius brandesnius mokinius, tapusius kolegomis, atsiliepė D. Mackela.
Norinčių tapti pareigūnais nemažai, bet daug jaunuolių atkrenta dėl sveikatos problemų
LRT.lt pašnekovas atkreipė dėmesį, kad norinčių tapti policijos pareigūnais nemažai, tačiau didelė dalis jų neįveikia fizinio pasirengimo barjero, kitų sveikatos būklė neatitinka keliamų reikalavimų.
„Labai daug jaunimo šiais laikais nesugeba įveikti medicininių reikalavimų, nes yra akys, stuburas, visokiausių užsisėdėjusių žmonių ligų ir tik dėl to jų svajonės dūžta. Dar yra nepriekaištingos reputacijos reikalavimas, kurio irgi dalis žmonių neatitinka. Taip po truputį, po truputį ir nubyra“, – pasakojo jis.
Vis dėlto D. Mackela tikina, kad įstoti į Policijos mokyklą nėra sunku, fizinio pasirengimo reikalavimai nėra tokie aukšti, panašūs į keliamus 12-oje mokyklos klasėje, todėl, jeigu žmogus fiziškai aktyvus, – kliūčių nebus. Taip pat vertinama stojančiųjų motyvacija, kalbos išmanymas.
Dalius Mackela / E. Blaževič / LRT.lt nuotr.
Skaudžiausia prisiminti mirtimi pasibaigusias istorijas
Pašnekovas prisiminė, kad istorijų, kai iš liūdesio ar laimės akyse suspindėdavo ašaros, būta daug. Per 25-erius metus išgelbėta ne viena gyvybė. Sunkiausia, sakė D. Mackela, prisiminti mirtimi pasibaigusius atvejus.
„Manęs kursantai kartais klausia, kaip susitaikyti su tuo ir nereaguoti. Aš sakau, kad mes neturime teisės nereaguoti, negalime būti šalti kaip ledas. Empatija visada įsijungia, bet, jeigu pareiga atlikta iki galo, sąžinė yra rami“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas prisiminė eismo įvykį, kurio metu žuvo pro langą iškritęs kūdikis, o padėti jam nebebuvo galima.
Empatija visada įsijungia, bet, jeigu pareiga atlikta iki galo, sąžinė yra rami.
D. Mackela
„Vaikas išskrido gal 30 metrų nuo automobilio. <…> Tuo metu mano dukra buvo lygiai tokio pat amžiaus, pusės metukų. Grįžęs aš savo dukrą galiu paimti ant rankų, o nešu kažkieno žuvusį vaikutį. Kaip tėvas suprantu, kokį skausmą išgyvens ta šeima“, – tragišką istoriją prisiminė pašnekovas.
Policininkas turi būti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprus. Labai svarbu, pabrėžė D. Mackela, savo darbą atlikti geriausiai, kaip tik galėjai.
Narkotikus vartojantys jaunuoliai nestebina, bet problemą spręsti būtina
Patyrusio policijos pareigūno nestebina tai, apie ką pastaraisiais mėnesiais kalba Lietuva, – tarp jaunuolių plintančios narkotinės medžiagos, dažniausiai maišomos į elektroninių cigarečių skystį. Pasak jo, ir prieš 20 metų prie mokyklų būdavo pilna rūkančių vaikų, tad problema sena. Nerimą kelia tik tai, kad plinta psichoaktyviosios medžiagos. Anot jo, tą lemia skirtingos priežastys: netinkama draugija, noras pabandyti ką nors naujo, prasti santykiai su tėvais bei užimtumo trūkumas.
„Yra taisyklė, kad su kuo sutapsi, toks ir pats patapsi. Klasika, bet tikrai taip yra. Vieni pabando dėl kažkokio pokšto, o kitus pokštas „pagauna“. Visi toksikologai greičiausiai pasakytų tą patį, kad jauną žmogų tai sužaloja daug greičiau, priklausomybė atsiranda daug greičiau“, – pasakojo jis.
Policija / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.
D. Mackela atkreipė dėmesį, kad jaunuoliai svaigindavosi ir anksčiau, tik kitomis medžiagomis. Anot jo, prieš paplintant amfetaminui, heroinui ar vėliau fentaniliui, kitoms sintetinėms medžiagos, vartotas aguonų viralas, hašišas ar net klijai.
„Ką darydavo jaunimas – jie uostydavo klijus. Esu matęs 8-erių metų vaiką, kuris buvo labai įjunkęs. Tai buvo Kauno mieste, atvažiuodavom ir matydavom vis daugiau tūtelių. Su medikais esame kalbėję, kad labai greitai klijai smegenis paverčia į nieką“, – patirtimi dalijosi jis.
LRT.lt pašnekovas tiki, kad šią problemą įveikti galima, tik reikia įdėti daugiau pastangų, o visų pirma pasirūpinti tinkamu jaunuolių užimtumu. D. Mackela taip pat priminė Lietuvoje nuskambėjusią žinią, kad Marijampolėje mirė greičiausiai psichotropinėmis medžiagomis apsinuodijęs 17-metis.
Esu matęs 8-erių metų vaiką, kuris buvo labai įjunkęs.
D. Mackela
„Ar yra kas nors statistiškai užfiksavęs, kuriuo paros metu jie tai darė [svaiginosi]? Greičiausiai jie nedarė to namuose, kai buvo su tėvais, ar pamokų, būrelių, metu. Mintis mano tokia – jaunam žmogui reikia užimtumo, nes jeigu tik atsiranda tarp užimtumų tarpas, jis tą tarpą tikrai išnaudos ne knygai skaityti. Pagrindinė mūsų, visuomenės, užduotis yra užimtumas“, – dėstė pašnekovas.
Švietimas svarbu, tačiau jaunuoliai apie narkotikų žalą jau žino, teigė jis, pridūręs, kad įspėjimai ir žalos baimė gali paveikti suaugusį, atsakingą žmogų, bet ne nepilnametį.
„Bet čia jau turėtų dirbti aplinka, kurioje jis būna. Namuose tėvai turi skirti laiko vaikui tiek, kad ne tik jį užimtų, bet pažintų, atpažintų jo pasikeitusias manieras, bendravimo stilių, draugų ratą. <…> Su kuo vaikai bendrauja medijose, ką žiūri jose, kas yra jų vadinamoji „chebra“ – mums, tėvams, tai turi rūpėti“, – sakė D. Mackela.
Dalius Mackela / E. Blaževič / LRT.lt nuotr.
Apie tai, kad jaunimui trūksta užimtumo, pareigūnas kalba seniai, prieš kelis dešimtmečius jis pradėjo organizuoti stovyklas paaugliams, į jas ir šiandien renkasi skirtingų patirčių sukaupę 10–14 metų berniukai. A. Mackela moksleivius taip pat kviečia į žygius, organizuoja tėčių ir sūnų savaitgalius.
LRT.lt pašnekovas teigė dažnai sulaukiantis skambučių iš mamų ar tėčių, kurių vaikai elgiasi netinkamai, pavyzdžiui, vartoja narkotikus. Anot jo, tokiais atvejais tėvams reikalinga kompleksinė pagalba stringa, šeimos paliekamos tvarkytis savarankiškai. Kartais, pastebėjo jis, problemas nutyli reputacijos nenorinčios gadintis ar mokinio krepšelį bijančios prarasti mokyklos. D. Mackela pastebi ir tėvų ydas.
„Skambina tokia moteris, sako, kad globojamas vaikas nenori mokytis, nenori to ir ano. <…> Sako, noriu, kad tu, Daliau, jį pasiimtum savaitei, paprotintum, paauklėtum ir grąžintum gerą“, – dalijosi jis. Paklaustas, o kodėl su berniuku nieko nenuveikia tėtis, globėjas, A. Mackela išgirdo, esą jis labai užsiėmęs, po darbo grįžta pavargęs ir nori pailsėti.
Jis pabrėžė, kad teisėsauga kovoje su narkotikais deda visas pastangas, tačiau policija viena, be visuomenės, situacijos nepakeis.
