Tokį užrašą –„Lybiškių biblioteka – čia gyvena istorijos“, iliustracijoje gaubiantį simbolinį bibliotekos pastatą rasite bibliotekos feisbuke ir atvertę interneto svetainę ar „pavartę“ bibliotekos tinklaraštį. Iš tiesų ši biblioteka saugo daug istorijų ir po kruopelę dėlioja naujas – jau šių dienų Lybiškių gyvenimo akimirkas. Gegužės 17 d. biblioteka minėjo reikšmingą datą ir ne kilometrais, o atminties žvilgsniu lytėjo 70-ties metų šviesos ir istorijų kelią.
Ne vien datos ir skaičiai
Tokią neįprastai šaltą gegužės viduriui dieną biblioteką šildė ją mylintys ir gerbiantys žmonės. Nebus per daug pasakyta, kad ir Lybiškių gyventojai, ir svečiai rinkosi vedini traukos, kokią geba spinduliuoti čia dirbanti bibliotekininkė Laimutė Keterienė.
„Biblioteka – tai ne tik datos ir skaičiai, tai ilga kelionė šviesoje, kurioje svarbiausi esate jūs – žmonės, kurie atėjote, skaitėte, domėjotės ir palaikėte. Biblioteka – tai ne tik knygos lentynose, kompiuteriai ar stalai, biblioteka – tai gyvas organizmas, kvėpuojantis skaitytojų mintimis, vaikų juoku, pagyvenusių žmonių pasakojimais, kasdieniu šurmuliu, kartais ir tylos balansu. Kai žmogus ateina į biblioteką, jis ieško kartais žinių, kartais poilsio, kartais tiesiog šviesos, ir man visada buvo svarbiausia, kad tą šviesą jis atrastų,“ – jautriai kalbėjo L. Keterienė.
Ji džiaugėsi, kad bibliotekos sienos per daugelį metų matė tiek daug: mažus pirščiukus, verčiančius pirmąją pasakų knygą, mokinius, besiruošiančius egzaminams, tėvelius, ieškančius knygos savo vaikams ir sau. „Ačiū buvusiems bibliotekininkams, su kuriais ši biblioteka augo ir suklestėjo. Ačiū Jums visiems už širdį, bendrystę ir meilę knygai“, – sakė L. Keterienė, prieš tai pakvietusi prisėsti ant suolelio bibliotekos kieme.
„Lybiškių bibliotekoje dirbo trylika, kartu su manimi – keturiolika bibliotekininkių. Atidengdami suoliuką bibliotekininkams, įprasminame jų darbą, kurie dešimtmečiais kūrė, puoselėjo ir stiprino šią šviesos šventovę. Tegul šis suoliukas bus ramybės, atokvėpio ir prisiminimų vieta, gyvas atminimas tų, kurie dalijosi šviesa. Jie paliko žymę ne tik lentynose, bet ir žmonių širdyse“, – sakė L. Keterienė.
Meistro iš Skaudvilės Jono Jankausko pagamintas suolelis, pasak L. Keterienės, yra kaip knyga – prisiglaudus prie jo, tarsi prie knygos puslapių, kiekvienas ras prisiminimų ir atokvėpio vietą. Perkirpti simbolinę juostelę L. Keterienė pakvietė savivaldybės merą Skirmantą Mockevičių ir Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos direktorę Rasidą Bajorinaitę.
Miestelio gyvybė
„Biblioteka mieste ir biblioteka mažam miestelyje yra visiškai skirtingos ir užima visiškai skirtingą svarbą. Dideliame mieste, kur yra daug pramogų, daug renginių biblioteka yra tarp kitų, mažam miestelyje tai yra to miestelio širdis. Jei būtų užrašas „Biblioteka mūsų širdis“, jis labai tiktų šiai vietovei, nes šita širdis plaka, aprūpina gyvybe visą miestelį, o kraujas esate jūs, ir biblioteka tą kraują varinėja. Kiek širdis garsiai plaka, kiek stipriai plaka, tiek yra miestelio gyvenimas judantis, verdantis“, – kalbėjo savivaldybės meras S. Mockevičius.
Vertindamas šiandieninę Lybiškių biblioteką, meras neslėpė žavesio Laimutės Keterienės entuziazmu, naujomis idėjoms – nuo metraščių iki įvairiausių istorijų, nes daugelio dalykų, kurių nerasi niekur, rasi čia, bibliotekoje, atrastą, užrašytą, įprasmintą šios neeilinės moters. „Kaip Laimutė kruopščiai dirba, taip kruopščiai suskaičiavo visus 70 bibliotekos veiklos metų. Iš tiesų jie buvo gražūs, ypatingi. Su Laimute peržiūrėjome tą visą laikmetį, nuo mažos patalpėlės, nuo kelių lentynų, iki pasikeitusių patalpų, puikių fondų ir bibliotekininkų, kurie geba ne tik išduoti knygas, bet ir kurti nuostabų kultūros židinį“, – sakė meras.
Tokiu kultūros židiniu meras įvardijo Varlaukio geležinkelio stotį, prie kurios istorinio įprasminimo labai daug pastangų įdėjo ir bibliotekininkė L. Keterienė, ir Lybiškių žmonės, susibūrę į asociaciją „Lybiškiečio stotelė“.
Kalbėdama apie Lybiškius, ir bibliotekos, ir muziejaus buvusioje Varlaukio geležinkelio stotyje svarbą, akcentavo „Lybiškiečio stotelės“ pirmininkė Jolanta Buitkienė. Pasak jos, Lybiškiai negali likti be bibliotekos, ne tik kruopščiai renkančios ir saugančios šio krašto istoriją, bet ir šiandienai teikiančios šviesos. Tai – vienintelis kultūros židinys Lybiškiuose, šiai gyvenvietei teikiantis gyvybės.
Laikas ir žmonės
Be kitų L. Keterienės rūpesčiu saugomų kraštotyros darbų, biblioteka turi ir savo rašytinę istoriją, prasidėjusią 1955-aisiais. Visa ko pradžia buvo Varlaukio mašinų-traktorių stotis: jai kuriantis augo ir Lybiškių kaimas. „1955 metais, Lybiškių kaime – toje vietoje, kur dabar tęsiasi Stoties gatvė, šalia neseniai supilto kelio pradėjo kilti pirmieji pastatai. Čia įsikūrė kontora (dabar Stoties g. 12), dirbtuvės ir gyvenamasis namas darbuotojams (šiandieninis adresas – Stoties g. 10). Kontoros pirmasis aukštas virto tikru kultūros centru: čia veikė šokių salė, valgykla ir klubas-skaitykla. Ši vieta tapo ne tik darbuotojų, bet ir viso kaimo žmonių susibūrimo vieta. Klubo-skaityklos vedėja tapo jauna ir talentinga mergina – Natalija Skarbaliūtė („Lybiškių biblioteka – 70 metų šviesos ir istorijos kelias“).
Nors jos veiklą rėmė Kauno viešoji biblioteka ir Skaudvilės kultūros skyrius, būta visko: užduotys ir bibliotekininkei buvo politinės, su propagandiniu atspalviu, skaitytojų skaičiaus planais. Surašyti buvo ne tik skaitantys, bet ir galintys skaityti: 1965 m. Lybiškių biblioteka turėjo net 715 skaitytojų!
1962-1965 m. skaityklą perėmė Vanda Kulikauskaitė, o 1966 m. tik baigusios vidurinę mokyklą pradėjo dirbti dvi merginos – kultūros namuose Birutė Mišeikytė, bibliotekoje – Sofija Sabutytė. Po dešimtmečio ją pakeitė Zofija Buitkutė-Volungienė. Nuo 1979 iki 1984 m. biblioteką prižiūrėjo Vida Miniotienė ir Irena Ivanauskaitė, Birutė Adomaitienė, Saulius Petrauskas ir Stasė Dapkuvienė, Angelė Vitkutė. Darbuotojai keitėsi, bet biblioteka dirbo to laikmečio stiliumi. 1985-1995 m. buvo ypač permainingi, bibliotekininkai darbą palikdavo ne dėl nenoro dirbti, o dėl sunkiai pakeliamų reikalavimų.
Tuo metu Lybiškių bibliotekoje dirbo Reda Umantienė, Gražina Vyšniauskaitė-Pareigienė, Džiangirda Jaskienė. 1990 m. rugpjūtį pradėjo dirbti Laimutė Kionies, iš pradžių antraeilėse pareigose, vėliau pavaduojančia darbuotoja. Lybiškių bibliotekos istorijoje yra ir dar vienas įrašas:1994 m. balandžio 1 d. Lybiškių bibliotekos duris dar kartą pravėrė Laimutė Keterienė, ta pati L. Kionies, ištekėjusi, ir savo gyvenimą ilgam susiejusi su biblioteka.
Daug išbandymų ir tylios, bet atkaklios kovos išgyveno biblioteka dėl savo išlikimo. Bet atsilaikė, tapo ne tik knygų saugykla, bet kaimo kultūros židiniu. Nors pirmąjį kompiuterį – seną ir stringantį – gavo tik 2016 metais, bet ne tai svarbiausia. Pasak L. Keterienės, ši biblioteka nėra tik knygos: „Tai žmonės, istorijos ir bendruomenė, kurią jungia meilė savo kraštui ir kultūrai. Nuoširdi padėka visiems skaitytojams – ištikimiems ir naujiems, mažiems ir dideliems – už tai, kad buvote, esate ir būsite šios istorijos dalimi.“
Jolita Pileckienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
