Tiek jaunų veidų susitikimuose su rašytojais Jurbarko viešojoje bibliotekoje seniai nebuvo. Stebėtis gali tik iki tol, kol sužinai – vyks susitikimas su Mantvydu Leknicku. Šiuolaikiniu Šekspyru, nors pats to vardo nepripažįsta, vadinamas rašytojas jaunimo, o ypač merginų, dėmesį pelnė eilėmis apie meilę.
Išpopuliarėjo internete
Apie susitikimą su jaunimo pamėgtu poetu galvojo ne tik bibliotekos darbuotojai, bet ir gimnazistė Evelina Baltrušaitytė.
Mantvydas Leknickas – nė trisdešimties neturintis kaunietis, gyvenime ne tiek ir mažai nuveikęs. Baigė politikos mokslus, bet suprato, kad šiuo metu politiku būti nenori, dirbo reklamos agentūrose, kol įsteigė socialinių tinklų reklamos agentūrą „Cocos“ ir spėjo išleisti dvi knygas, o socialiniame tinkle „Facebook“ jo įrašus seka per 75 tūkst. žmonių.
Rašyti Mantvydas visada mėgo – mama surastų dar darželyje jo rašytų kūrinėlių, vėliau su džiaugsmu bendraklasiams skaitydavo puikiai mokytojų įvertintus rašinius.
Kad rašys poeziją, vaikinas ir pats negalvojo, tačiau eilės išsiliejo. Pirmiausia jas skaitė artimieji, draugai, vėliau jaunasis kūrėjas sukūrė tiklaraštį. Randantis vis daugiau gerbėjų Mantvydas kūrybą perkėlė į „Facebook“ paskyrą, keldavo ten nuotraukas ir net nepajuto, kaip susirinko tūkstančiai jo kūryba besižavinčių žmonių.
Pardavė neišleistą
Išleisti knygą buvo viena iš M. Leknicko svajonių. Įkvėptas žmonių palaikymo jis kreipėsi į leidyklas, siūlydamas savo kūrybą, tačiau jos niekam nereikėjo. Šiuolaikiškai mąstantis jaunuolis nusprendė patikrinti ir internete ėmė pardavinėti dar neišleistą knygą, pažadėjęs išleisti jos tiek egzempliorių, kiek žmonės užsakys.
Užsakymų buvo net 1500. Kūrėjas ėmėsi darbo, įgyvendinti planą pavyko tik draugų dėka – jie padėjo maketuojant, kuriant dizainą, ieškant spaustuvės. Mantvydas siuntė knygas savo gerbėjams, prieš tai kiekvienam po posmą įrašęs ranka.
2014 m. išleistos pirmosios knygos „Kniedytos mintys“ leidimą teko pakartoti. „Lietuvoje galima uždirbti iš kūrybos. Ne milijoną, bet gali pragyventi“, – patirtimi dalijosi M. Leknickas. Po knygos pasirodymo rašytojas keliavo, džiaugėsi gyvenimu, o kūrybai aptingo, tad vis dažniau užduodamas klausimas apie antrąją knygą žeidė savigarbą. Žmonės iškėlė tikslą, reikėjo priimti sprendimą. „Svarsčiau, kokia turėtų būti antroji knyga. Supratau, kad man sekasi rašyti apie meilę. Kodėl gi ne?“ – pasakojo poetas.
„Nusprendžiau kasdien rašyti po priežastį meilei“, – apie antros knygos atsiradimą pasakojo Mantvydas. Gerbėjų jis paprašė siųsti nuotraukas, kurias norėjo įdėti į knygą. Jų plūdo tūkstančiai. Sunkiausias darbas buvo atrinkti nuotraukas ir pritaikyti jas eilėms.
Kai knyga „365 priežastys mylėti“ buvo išspausdinta, Mantvydas liko labai laimingas.
Patinka būti kitokiu
M. Leknickas neneigia, kad jam patinka būti ne tokiam kaip kiti, daryti neįprastai. Netgi savo knygų pristatymą rašytojas iliustravo vaizdais ir filmukais su neįprastai besielgiančiais šunimis. „Man patinka šunys, juos myliu. Kodėl negalėčiau apie savo gyvenimą papasakoti remdamasis jų istorijomis?“ – tikino rašytojas. Reklamos srityje dirbantis jaunuolis puikiai išmano, kaip patraukti žmonių dėmesį – knygų pristatymą lydėjo žiūrovų juokas ir plojimai.
Rašytojas skatino ir bibliotekoje susirinkusį jaunimą nebijoti daryti tą, ką nori: jei kuria, dalytis savo kūryba pirmiausia artimųjų rate, jei nedrįsta viešintis, pasitikrinti, ką sugeba, prisidengus slapyvardžiu. „Internetas – puiki terpė pasižiūrėti, ar tavo kūryba ras skaitytoją ar žiūrovą“, – sakė M. Leknickas.
Jaunasis kūrėjas sulaukia gerbėjų laiškų su prašymu įvertinti jų kūrybą. Pats Mantvydas niekada nesikreipė į kitus įvertinimo, tačiau džiaugiasi, kad juo pasitikima. „Tik nesuprantu, kaip vienas rašytojas galėtų vertinti kito kūrybą. Tai labai individualu“, – tikina jis.
Raktu į sėkmę Mantvydas įvardija darbą. „Kito, lengvesnio, kelio tapti žinomu ir skaitomu, nėra. Štai ir aš, kiek metų turėjau rašyti, kol mane pakvietė į Jurbarką“, – šmaikštavo jaunasis talentas.
Laikas kūrybai
Populiarumą M. Leknickui greičiausiai atnešė romantiškos ir jausmingos eilės, trumpi ir įsimintini tekstai, nenukrypstantys į banalumą. Saldu? Ne itin. Mažai žodžių? Bet pasakyti daug su mažai teksto – talentas.
Kažkada žavėjęsis haiku, suprato, kad lietuviškai jie neskamba. Mantvydas nenaudoja kablelių, taškų, didžiųjų raidžių, už ką jį, greičiausiai, labai bartų kalbininkai. Susitikimuose su žmonėmis niekada neskaito savo eilių. „Jausčiausi per daug asmeniškai. Noriu, kad kiekvienas, skaitantis mano kūrybą, susidėliotų savo kirčius, pasirinktų intonaciją“, – tikino rašytojas.
Kiekvienas, atsivertęs M. Leknicko poeziją, įsivaizduoja konkretų asmenį. O kokiai mūzai eiles skiria pats poetas? „Rašydamas negalvoju apie konkretų objektą. Man to nereikia. Apie jausmus galiu rašyti, nes moku save įtikinti“, – tikina kūrėjas. Ir įkvėpimo laukti nereikia. Rašytojas planuoja savo laiką – anksčiau rašydavo sekmadieniais, dabar prie kūrybos prisėda kas antrą dieną. Kartais eilės nesidėlioja, tada aplanko liūdesys, bet ir supratimas, kad tai – normalu. O reklaminius tekstus galėtų rašyti net nesusimąstęs. „Buvo laikas, kai rašiau tekstus apie viską: kalakutus, kalakutus mėsinius, kalakutus Norvegijoje. Patikėkit, tai pramušė kūrybines galias“, – juokėsi rašytojas.
Kodėl kuria? „Tai – meditacijos forma. Jausčiausi blogai, pilnas savyje, būtų sunku emociškai. Jei negaliu rašyti, jaučiuosi nevisavertis. Žmonės, aplinka įkvepia“, – jausmus išliejo kūrėjas.
Tuščias lapas
Talentas – Dievo duotas, įprotis dirbti – nulemtas charakterio savybių, išugdytas, tačiau kūrėjui labai svarbi ir aplinka. Rašytojas sako, kad augo aplinkoje, kuri skatino stebėti, matyti, skatino, pasak jo, meninius nukrypimus.
Dažna M. Leknicko palydovė – knyga. Mylimiausi rašytojai – Hemingvėjus, Beigbederis, Remarkas, Bukovskis, turintys savo braižą, keisti, kitokie.
Santūriau jaunasis kūrėjas vertina lietuvių rašytojus. „Lietuvių autorių kūryba panaši į … lietuvišką kiną, kur herojus 10 minučių stovi ir žiūri į nieką. Lietuviai bijo komercijos ir įsivaizduoja, kad daro šedevrus. To žmonės neskaito. Jaunimas iš viso neskaito, todėl reikia rašyti tai, ką jis norėtų skaityti“, – dėstė rašytojas.
Laisvalaikiu Mantvydas užsiima tuo, kuo ir kiti jauni žmonės – sportuoja, skaito, žiūri Vudžio Aleno filmus, ar tuos, kur vaidina Bredas Pitas, arba nieko neveikia.
Gerbėjų ratas kasdien plečiasi. Po susitikimo buvo sparčiai perkama antroji knyga, o prie autografų nusidriekė eilutė. Tarp laukiančių – ir Ūla Urbštaitė, kurios nuotrauka pateko į M. Leknicko knygą.
Gal atsiras ir talentų, kurie, paskatinti rašytojo, ryšis prabilti eilėmis. Tam M. Leknickas savo knygoje paliko tuščią lapą – įrašui apie savo priežastį mylėti.
Jūratė Stanaitienė
