Praėjusį antradienį, sausio 7 d., 70-ties metų jubiliejų pažymėjo mūsų kraštietis rašytojas ir poetas Jonas Endrijaitis. Mažiausiame Lietuvos mieste, Smalininkuose, gimęs rašytojas nuo savo gimtinės nutolęs tik pagal gyvenamąją vietą. Tačiau šis kraštas, didinga jo istorija, sutikti žmonės niekada nepaleidžia nė vieno, jei tik pats neišbarstai to, kas brangu.
Kadangi jau ilgą laiką gyvenate Vilniuje, skaitytojams priminkite savo ryšius su Jurbarko kraštu.
Gimiau mažiausiame Lietuvos mieste Smalininkuose 1955 m. sausio 7 d. Jono ir Jadvygos Birutės Endrijaičių šeimoje. Tėtis – žemės ūkio specialistas (agronomas) dirbo mechanizacijos mokykloje, mama, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, buvo vaikų namų auklėtoja. Tėvai dirbo, tad mane daugiau auklėjo seneliai.
Man teko reta laimė pažinti abejus senelius, kurie buvo asmenybės, pragyvenę nelengvą, bet prasmingą gyvenimą, įėję į giminės istoriją, davę peno kūrybai. Seneliai iš tėvo pusės buvo Antanas ir Ona Endrijaičiai. Senelį Antaną prisimenu epizodiškai, nes jis išėjo Anapilin, kai man buvo šešeri metai, tačiau daug apie jo gyvenimą spėjo papasakoti senelė Ona, buvusi man kaip antroji mama, kurią šaukdavau mamute. Prosenelė Ona Jakaitytė-Puodelaitienė buvo garsi kaimo žiniuonė, žolininkė, pribuvėja.
Kitas senelis Kazimieras buvo miškininkas, poliglotas, mokėjo graikų, lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, italų kalbas, nenugalimas giminėje šachmatininkas, sprendęs matematikos uždavinius, ne kartą vėliau mokykloje pagelbėdavo ir man.
Kada supratote, kad vidinis balsas ragina kurti eiles?
Tėvams persikėlus gyventi ir dirbti į Lazdijus, 1961 metais pradėjau lankyti Lazdijų vidurinę mokyklą. Čia gimė mano pirmieji eilėraščiai. Šeštoje klasėje, lankydamas literatų būrelį, sukūriau poemėlę vaikams „Vilko batai“, kurią vėliau pataisiau, perrašiau ir 1992 metais išspausdinau pirmojoje knygoje vaikams „Saulėlydžio ežiukai“.
1972 m. pradėjau studijas Vilniaus pedagoginiame institute, gilinausi į gimtosios kalbos ir literatūros mokslus, mokiausi profesionaliai rašyti, dalyvavau literatūros būrelyje, kuriam vadovavo literatūros kritikas Kęstutis Nastopka. Ten buvo daug jau žinomų ir būsimų poetų, gavau daug profesionalių pamokų. Per studijas supratau savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą, kurį geriausiai apibūdinčiau mėgstamo rašytojo Romeno Rolano žodžiais, kad „visas gyvenimo džiaugsmas yra kūryba. Kurti – vadinasi, naikinti mirtį“.
Tačiau paprastai vien iš kūrybos gyvena tik nedaugelis poetų…
Po instituto 1976-1979 metais dirbau Jagėlonių aštuonmetėje mokykloje, 1979-1981 metais – Kaišiadorių I vidurinės mokyklos direktorium, dar dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvenau kūrybingą laikotarpį. Daug rašiau, publikavau savo eilėraščius. Dirbant Kaišiadoryse, pasirodė pirmosios publikacijos respublikinėje spaudoje, eilėraščius spausdino žurnalas „Nemunas“.
Po darbo Kaišiadoryse neišdildomą įspūdį paliko gyvenimas ir darbas šalia Vilniaus, Vėliučionių specialiojoje mokykloje su sunkiai auklėjamais paaugliais. Ten atiduota daug energijos ir širdies. Perpratau gyvenimo bedugnės filosofiją, pradėjau prasmingiau žvelgti į supantį pasaulį, suprasti kenčiantį, padėti suklupusiam. Vėliau, 2013 m., šio laikotarpio patirtį įprasminau romane „Nemunas kaltės nenuplauna.“
Tačiau gyvenimas Jus vedė vis arčiau literatūros ir žurnalistikos?
1983 m. buvau pakviestas dirbti Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus direktorium, kur pakeičiau į pensiją išėjusį rašytoją Joną Mačiulį. Tai šešeri brandžiausi kūrybinio ieškojimo, pažinties ir bendravimo su rašytojais ir jų artimaisiais metai. Tai – atminties liudininkų – rankraščių analizė, kūrybiniai rašytojų atminimo vakarai, susitinkant su garsiais rašytojais Justinu Marcinkevičium, Sigitu Geda, Valentinu Sventicku, Eugenijum Matuzevičium, Aleksu Baltrūnu, Ignu Pikturna, Vytautu Rimkevičium, Martynu Vainilaičiu, Valdemaru Kukulu ir kt.
Kartu su kolegomis įkūrėme Vinco Mykolaičio-Putino muziejų. Spaudai parengiau pirmąją eilėraščių knygą „Budinti gentis “, kuriai dienos šviesą buvo lemta išvysti tik po Nepriklausomybės atkūrimo.
Nuo tada dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalistu žurnaluose „Žemėtvarka ir melioracija“, „Aplink pasaulį“, laikraštyje „Žvaigždikas“. Vėliau kelerius metus darbavausi leidybos firmose, kartu su kolegomis įkūrėme vieną pirmųjų laikraščių kompiuterininkams „Monitorius“, kuriame dirbau vedančiuoju redaktorium.
Jus galima pavadinti ir vaikų poetu. Galbūt, jaunieji skaitytojai net nežino, kad jų skaitomas knygas sukūrė mūsų kraštietis.
Net 20 metų – 2002-2022 m. dirbau Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Kregždutė“ vadovu ir aktyyviai užsiėmiau kūryba. Kadangi dirbau su jaunimu, per tą laiką – 2007 m. – Lietuvos pedagoginiame universitete dar baigiau švietimo kokybės vadybos magistrantūros studijas ir įgijau edukologijos magistro laipsnį. Išleidau keturiolika poezijos knygų suaugusiems ir vaikams: „Budinti gentis“ (1991), „Saulėlydžio ežiukai“ (vaikams, 1992), „Keltas“ (1995), „Bituliukas“ (vaikams,1996), „Vėjų rožė“ (2001), „Vanagėlio žiedas“ (vaikams, 2006), „Lietaus raitelis“ (2009), „Vėpūtinis prie obels/ Vėpūtinukai“ (dvi knygos – vienoje, 2015), rinktinę „Meilės subrandinti“ (2016), „Viešnagė Vorynėje“ (vaikams, 2019), „Dievo karvytės“ (vaikams, 2022) ir kitas. Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, turiu meno kūrėjo statusą.
Atrodo, kad Smalininkai Jūsų gyvenime yra gerokai nutolę. Tačiau visgi, kas Jus traukia į gimtąjį miestelį ir prie Nemuno?
Mano moto – būti savimi ir tikėti žmogumi. Manau, kad nė vienas nepamirštame savo gimtinės. Upių tėvas Nemunas, didinga, prūsų genties skalvių istoriją menanti Karšuvos giria įstrigo atminty nuo pat kūdikystės ir nepaleidžia iki šiol. Taip ir aš nors mintimis vis dažniau pabuvoju Smalininkuose prie Nemuno. Šimtą kartų teisus buvo R. Karsonas, teigęs, kad „gyvenimas tampa lengvesnis, jeigu mes nepamirštame padėkoti kitiems už parodytą mums gerumą“. Dėkoju visiems, kurie buvote ir esate mano gyvenimo kelyje, vertinate mano kūrybą, suteikiate jai peno.
Gintautas Šimboras
