35-eri metai. Tiek laiko nepriklausomybės ir laisvės po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Lietuva dar niekuomet neturėjo. Užaugo ir subrendo visiškai nauja laisvos Lietuvos žmonių karta, šiandien jau aktyviai kurianti savos šalies gyvenimą. O vyresniesiems šie 35-eri nepriklausomybės metai, ypač jų pradžia, atrodo buvusi lyg vakar – dar gyva istorija ir tebegyvi prisiminimai. Šiandien daugeliui atrodo, kad viskas ėjo ramiai ir sklandžiai. Deja, taip nebuvo, nėra ir, ko gero, nebus. Tad nors prabėgomis verta prisiminti 35-erių metų kelią.
Idėja švietė
Nepriklausomybė neatėjo savaime, nebuvo nei lengva, nei kieno nors atnešama ar dovanojama. Ji iškovota vienybe ir pasiryžimu lietuvių tautos, savo idėjines vertybės ir tikslo siekimą ėmusios iš 1918 m. Vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo akto, 22-ejų metų tarpukario nepriklausomybės gyvenimo, sovietinių okupantų naikintų politinių kalinių ir tremtinių patirties, pokario metų rezistencinės kovos, svarbiausio to laiko kovojančios Lietuvos konstitucinio dokumento – partizanų 1949 metų Vasario 16-osios Deklaracijos, nustačiusios svarbiausius laisvos demokratinės Lietuvos valstybės principus.
35-erių metų nepriklausomybės kelias visuomet reikalavo ir dabar reikalauja politinės išminties ir diplomatinių pastangų. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Sovietų sąjungoje atšilus politiniam klimatui ir iš dalies prisinaudojus Sovietų sąjungoje vykdyta, o tiksliau – leista pačiai vykti vadinamajai „perstroikai“ (persitvarkymui) susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, didžiule visuotinio pakilimo banga užplūdęs visą Lietuvą.
Ne vien dainuojanti revoliucija
Tautos judėjimo spaudžiama tuomet valdančioji ir buvusi tik vienintelė Lietuvos komunistų partija (LKP) 1989 m. atsiskiria nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos tampa nepriklausoma. Suprantama, kad atsiskyrimas nebuvo paprastas – įvyksta skilimas, dalis jos lieka ištikima sovietiniam režimui, susidaro kolaborantų opozicija, įgavusi „komunistų partijos ant Tarybų sąjungos komunistų partijos platformos“ pavadinimą, susiburia okupaciniam režimui ištikimų kolaborantų sluoksnis, pasivadinęs „jedinstvininkų“ („vienybininkų“) vardu.
Kaip šalyje, taip ir Jurbarke. Dalis tuometinės rajono partinės organizacijos eilinių pereina į LKP arba meta partinius bilietus ir nueina su Sąjūdžiu, dalis lieka „ant platformos“ su TSKP rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi tapusiu Aleksandru Kovalenka.
1988 m. rugpjūčio pradžioje Lietuvos persitvarkymo sąjūdis imasi Jurbarke įkurti iniciatyvinę grupę. Ji, rugsėjo mėnesį įsteigta, greitai apima visą rajoną. Sąjūdis tampa oficialiu LKP konkurentu 1990 m. vasario mėnesį vyksiančiuose rinkimuose į sovietinės Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Į ją 1990 m. vasario 24 d. rinkimus didele mandatų persvara laimi Sąjūdžio kandidatai. Tarp jų ir Jurbarko rajone iškelti.
Tačiau rinkimus į vietinę rajono valdžią sąjūdiečiai pralaimi, nes Sąjūdžio taryboje kyla nesutarimų, ginčų, kuris svarbesnis, geresnis. Tuo pačiu prie tikrų idėjinių sąjūdiečių prisiplaka abejotinos reputacijos, ne kartą už kriminalinius nusikaltimus teistų, arba tik garsiai pašūkauti sugebančių veikėjų. Tą pastebi žmonės ir į vietinę valdžią išrenka daugiausia rajone žinomus žmones.
Paskelbta nepriklausomybė
O Aukščiausioje Taryboje 1990 m. kovo 11 d. vakare vyksta balsavimas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Balsavimo rezultatai paskelbti 22 val. 44 minutės: už – 124 deputatai, prieš – 0, susilaikė – 6. Nepriklausomybė nuo tos minutės tik prasideda.
Lietuva, nors jos siekis nebuvo paslaptis, Sovietų sąjungoje sukelia šoką – viena iš „penkiolikos sesių“ sako: „Atia, Maskva!“ O šeimininkė dar stebisi: ką lietuviai per naktį padarė? Taip negali būti – nubausim!
Bausmės ilgai laukti neteko: 1990 m. balandžio mėnesį pradėta ekonominė blokada, „TSKP platformininkai“ visaip kursto Lietuvai priešišką „jedinstvininkų“ judėjimą, kol sukeliami kruvinieji 1991 m. sausio įvykiai.
Tuo laiku, kai 27 jurbarkiečiai gynė Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, o daugelis krašto žmonių specialiai tuometinės autotransporto įmonės duotais autobusais buvo išvykę į Vilnių prie Parlamento, Jurbarke taip pat tvyrojo įtampa.
Sovietai žudė, lietuviai – dainavo
Vilniuje okupacinei santvarkai ištikima Mykolo Burokevičius ir buvusio su Jurbarku susijusio Juozo Jermalavičiaus vadovaujama komunistų partija įsteigia vadinamąjį Nacionalinį gelbėjimo komitetą ir siekia atkurti sovietinę santvarką.
Jo pasekėjų yra ir Jurbarke. Taip susidėliojo aplinkybės, kad pastate, kuriame dabar yra policijos komisariatas, „platformininkams“ buvo skirtos patalpos viename koridoriuje su „Šviesos“ redakcija, o žemesniame aukšte likęs nepriklausomos LKP rajono komitetas. Tomis dienomis dažnai matydavome, kaip pas „platformininkų“ rajono komiteto pirmąjį sekretorių A. Kovalenką atvyksta sovietinės armijos karininkų iš prie Viešvilės buvusios raketinės bazės karinio miestelio.
1991 m. sausio 14-ąją LKP rajono komitete dirbęs Jonas Enskaitis koridoriuje sutiko A. Kovalenką ir dėl Vilniuje sovietinės armijos įvykdytų žudynių, vos ne į atlapus įkibęs, pavadinimo jį rusų bato aulu. Anas ėmė šokinėt: „A ką daryt? A ką daryt? Vilnius apsuptas, Kaunas bus spygliuota viela aptvertas!“ Po to pirmasis sekretorius daug saugiau jautėsi už darbo stalo pasistatęs automatą.
1991m. liepos 31 d. nužudyti šeši Medininkų pasienio poste dirbę Lietuvos pasieniečiai. Pagaliau rugpjūčio 19-21 dienomis Maskvoje kilo pučas, kai Rusijos demokratinį judėjimą pabandė užgniaužti senoji nomenklatūra. Pučas pralaimėjo, o Lietuvoje įvykdytas simbolinis laisvės aktas: rugpjūčio 23-ąją, Juodojo kaspino dieną, kurią minimas Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų pasirašymas 1939 m., Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuverstas V. Lenino paminklas. Pagaliau 1991 m. pabaigoje Sovietų sąjunga žlugo. Demokratija buvo beprasidedanti ir ten. Apmaudu, kad Rusija vėl sugrįžo į senąjį diktatūros kelią.
Lengva nebuvo
O Lietuva sunkiai, bet išmintingai ėjo nepriklausomybės keliu. Prasidėjus vidiniams nesutarimams reikėjo pirma laiko nutraukti Aukščiausiosios Tarybos veiklą ir skelbti naujus rinkimus, parengti referendumą dėl naujos Konstitucijos priėmimo. Tad Lietuvoje į gerąją pusę kinta politinis klimatas, aiškiai išsiskiria svarbiausi pasiekimai: 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtas pagrindinis įstatymas – Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1993 m. rugpjūčio 31-ąją Kenos geležinkelio stotyje stovėjo paskutinis karinis sovietinės armijos sąstatas ir vis delsė išvažiuoti. Ten buvę pasieniečiai jurbarkiečiai pasakojo, kad tuomet sugalvojo karininkams palydėtuvėms atvežti kelias dėžes degtinės. Tuomet prieš pat vidurnaktį Lietuvą paliko paskutinis sovietinės armijos ešelonas.
2004 m. pasiekti beveik nuo pat nepriklausomybės pradžios puoselėti tikslai: kovo 29-ąją Lietuva tapo NATO, o gegužės 1 d. Europos Sąjungos nare, 2015 m. sausio 1 d. įvesta vieninga Europos valiuta euras.
Tik keletas pavyzdžių
Sutikdami jubiliejinę sukaktį paminėjome tik keletą 35-erių Lietuvos nepriklausomybės metų štrichų. Paprastą gyvenimą gyvenantis žmogus negali įsivaizduoti, kiek reikėjo diplomatinių pastangų, kad Lietuva būtų pripažinta kitų pasaulio valstybių, kad būtų nustatyti tarptautiniai santykiai, sukurta visa tarptautinių ryšių sistema.
Daugybę pastangų reikalavo vidaus politiniai ir ekonominiai įvykiai, iš esmės nauja ekonomikos struktūra. Taip susiklostė, kad per daugelį Seimo rinkimų įsigalėjo švytuoklės principas, kai per beveik kiekvienus rinkimus valdančiųjų poziciją iškovoja buvusieji opozicijoje.
Šaliai iškyla demografinė problema. Pritrūkus mokinių, nes jų paprasčiausiai nėra, reikia uždaryti mokyklas, regionuose gyventojų mažėja, populiacija senėja. Tačiau iš esmės žmonės, ypač besilankantys ar pagyvenę užsienyje, pastebi, kad žmonės, kurie tvarkingai dirba, Lietuvoje gyvena neblogai, o kai kur tvarka netgi geresnė, negu kai kuriose Europos šalyse. Todėl daugelis emigrantų jau sugrįžta į Lietuvą ir čia kuria savo nuolatinį gyvenimą.
Kiekvieną dieną susiduriame su naujais iššūkiais. Šių dienų svarbiausia problema – tarptautiniai ir geopolitiniai įvykiai. Kai šalia siautėja karas, turime naujų išbandymų. Jų buvo ir bus. Lietuva – mūsų tėvynė ir mūsų valstybė. Jos nepriklausomybės kelią tiesia Lietuvos žmonės. Ir koks jis bus – nuo visos tautos ir nuo kiekvieno mūsų priklauso.
Gintautas Šimboras
