Darganotą balandžio 20-osios rytą į Smalininkų girininkijos mišką suvažiavo per 200 miško sodintojų. Valstybinės miškų urėdijos Jurbarko regioninio padalinio vadovas Darius Baziliauskas tokio aktyvumo nesitikėjo – gausiai krintančios šlapios snaigės galėjo nuslopinti pasiryžusiųjų sodinti mišką entuziazmą. Tačiau nieko panašaus neatsitiko.
Kilnus darbas
Į miškasodį suvažiavo ne tik rajono savivaldybės gyventojų, bet ir miško puoselėtojų iš Vilniaus, Kauno ir kitų šalies vietovių. Jie Smalininkų girininkijos 205 kvartalo 5 sklype pasodino 4,2 ha miško, skirto Dainų šventės šimtmečiui, Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą ir NATO 20-mečiams pažymėti.
Smalininkų girininkijoje, vienoje iš šimto Lietuvoje pasodintų šiai progai skirtų girių, sužaliuos 13900 pušelių, 4400 eglių ir 1500 beržų.
D. Baziliauskas džiaugiasi, kad sodinti mišką suguža daug entuziastingo ir linksmo jaunimo. Štai Eržvilko gimnazistai dar prieš didįjį Nacionalinį miškasodį, balandžio 19 d., atvyko į Pašvenčio girininkiją ir 72 kvartalo 14-ame sklype užsodino 0,7 hektaro ploto biržę. Čia sužaliuos Eržvilko jaunimo pasodintų du tūkstančiai eglių ir aštuoni šimtai pušų.
Anksčiau Viešvilėje buvusio nuosavo daigyno dabar Jurbarko regioninis padalinys jau nebeturi, tad medžių sodinukai į mūsų rajono miškus atvežami iš Kretingos, Tauragės, Panevėžio ir kitų daigynų.
Tik pradžia
Nuo praėjusių metų sausio 1-osios reformos Valstybinių miškų urėdijos Jurbarko regioniniame padalinyje vietoje buvusių vienuolikos girininkijų liko šešios – Pašvenčio, Smalininkų, Jūravos, Kalvelių, Balandinės ir Panemunės. Girininkijose dirba po keturis darbuotojus – girininką ir tris specialistus. O iš viso padalinyje šiuo metu dirba 76 darbuotojai, prižiūrintys ir tvarkantys, pasak D. Baziliausko, apie 32,5 tūkst. hektarų miškų. Jurbarko rajono savivaldybės teritorijos miškingumas siekia apie 35 proc. Tai apie du proc. viršija šalies vidurkį – miškai užima apie 33 proc. Lietuvos teritorijos.
Miško pasodinimas – tai tik didelio darbo pradžia. Mišką reikia išugdyti, kaip sako miškininkai – auklėti. Miškasodžiui vadovavęs Smalininkų girininkijos miškų specialistas Robetras Išganaitis apie mišką žino beveik viską.
Smalininkų girininkijos specialistas visada laukia talkininkų ir džiaugiasi jų darbu: „Pagal kelią paliksim beržiukų juostą. Tai ir dėl priešgaisrinės apsaugos ir kad likę sausuoliai ant kelio neužvirstų. Žmonės apie mišką daug ko nesupranta ir mano, kad mes tik pjaunam, kertam. Tačiau brandų mišką reikia kirsti. Jau ir šioje vietoje buvo brandus miškas. Pažiūrėkime į kelmus. Štai buvo stambus medis, o vidurys išpuvęs. Papučia vėjas, toks medis nulūžta, – rodo girininkas. – Kita vertus, reikia ir valstybės iždui pinigų, reikia ir statybinės medžiagos, reikia ir malkų. Nereikia galvoti, kad čia tik išpjovėm, suniokojom ir palikom. Pernai išpjovėm, šiemet atsodinam. Už kokių trejų ketverių metų čia bus gražus miškas. Labai žmonės klysta. Galvoja, jeigu stambus miškas, tai gerai. Kaip tik – ne. Stambiam miške, kur nėra pomiškio, nėra nė žvėriuko, nieko. Visi tankumyne. Ten gali ir maitintis, ir vaikus vest, ir paukščiukai ten“, – apie gerai žinomą veiklą su meile kalba R. Išganaitis ir pasakoja apie dėl biologinės įvairovės paliktus stovėti nudžiūvusius medžius.
„Tie stuobriai ir sausuoliai su žieve palikti kaip buveinė saugomam retam vabalui – Šneiderio kirmvabaliui. Po žieve jis gyvena, jis mums geras. Laikui bėgant stuobriuose atsiranda uoksų, juose paukščiai išsikala ir susineša lizdus. Čia ir strazdai, ir kėkštai, ir geniai sukiojasi, apsigyvena, pradeda paukščiukus perėt. Stuobrius paliekam kol patys nuvirsta ir supūva. Viskas dėl biologinės įvairovės“, – sako miškininkas.
R. Išganaitis kalbą pasuka apie miško kenkėjus, jiems gaudyti statomas gaudykles, atliekamus kenkėjų paplitimo tyrimus. „Tik daigelio pasodinimas – didelio darbo pradžia. Per tą mišką mes einam ir einam, su purvinais batais, su apgrubusiom rankom, o žmonės galvoja, kad mes tik kertam. Reikia apeiti, apžiūrėti, net žoles, kad nenustelbtų, aplink mažą daigelį nuravėti. Kiek čia pasodinam, tai kad išsaugotume, kiek reikia rūpintis“, – sako miškininkas.
Gaisrai –
didelė nelaimė
Jurbarko regioninio padalinio vadovas D. Baziliauskas priduria, jog kita ypač svarbi miškininkų veiklos sritis – saugoti miškus nuo gaisrų. Nors šiuo metu gaisrams kilti gamtinių sąlygų nėra, tačiau kone prieš dvi savaites buvo kilęs gaisras – stiprus vėjas ant elektros linijos nuvertė medį ir užsidegė sausa žolė po linija. Gerai, kad netoliese dirbo miškininkai – pranešė energetikams, šie atjungė elektrą, o miškininkai užgesino bekylančią ugnį.
„Urėdijos Jurbarko regioninis padalinys turi du priešgaisrinius automobilius – vieną Jurbarke, kitą – Jūravos girininkijoje, ir specialų šešiaratį su nedidele vandens talpa. Tuo šešiaračiu galima geriau įvažiuoti tarp medžių, kontroliuoti jau užgesintą gaisravietę“, – sako D. Baziliauskas. Jurbarko regioniniame padalinyje tebeveikia miško nuotolinio stebėjimo sistema, kai per specialias kameras stebimi miško plotai. Padalinys turi ir specialų droną, kuriuo apskraidant miškus skaičiuojami nudžiūvę medžiai, atliekami kiti stebėjimo darbai.
Jurbarko regioninio padalinio vadovas primena, kad žmonės miške ar šalia jo turėtų ypač atsargiai elgtis su ugnimi. Miškininkai jau pakeliais kaip ir kasmet atnaujino priešgaisrines juostas. Jų Jurbarko padalinyje yra apie tris šimtus kilometrų.
Ošia anksčiau pasodinti miškai
Daugiau kaip keturiasdešimt metų miškuose dirbantis, netoli trisdešimt metų girininku buvęs R. Išganaitis sako, jog kai nuvažiuoja į jo anksčiau sodintus miškus, gėrisi išlakiais medžiais. Per tiek metų miškai užaugo, juos jau retina, ruošia malkas. „Ir čia mes seną mišką iškirtom, pušys prieš daug metų buvo sakintos, medžiai pažeisti, augimas kažkiek sutrikdytas, pušys liko kreivos“, – pasakoja miškininkas ir pasidžiaugia, jog kasmet sodinti miško atvažiuoja netgi tos pačios šeimos iš Kauno, iš Vilniaus, susirenka aplinkinių kaimų gyventojų. Šiemet į Nacionalinį miškasodį buvo net sunku užsiregistruoti – arčiau didžiųjų miestų visos vietos jau buvo užimtos.
Kasmet Valstybinių miškų urėdija pasodina daugiau kaip 30 milijonų medelių, o Jurbarko regioniniame padalinyje kasmet pasodinama per milijoną naujų medžių. Miško sodinti atvykęs Vilniuje gyvenantis buvęs jurbarkietis Arimantas Švedas sako, jog kasmet visa šeima važiuoja į Jurbarką miško sodinti. „Šiemet tik katiną namie palikom“, – glostydamas gražuolį šunį sako Arimantas, o Rita Šetkienė gyvena čia pat – Antšvenčių kaime ir kasmet ateina sodinti miško. Šiemet šalyje į Nacionalinį miškasodį, puoselėdami ilgametes lietuvių tautos tradicijas, užsiregistravo per 15 tūkst. žmonių.
Miškasodis Smalininkų girininkijoje užbaigtas gražiu akcentu: Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos diakonija „Jurbarko sandora“ ir asociacija „Martyno žąsys“ visus sodintojus vaišino kava ir arbata, skaniu plovu, kurį dalijo pats Jurbarko K. Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mindaugas Kairys ir asociacijos direktorė Evelina Tamošaitytė.
Nacionalinis miškasodis – tradicija tapusi miškų sodinimo šventė. Šių metų miškasodį „Kad giria žaliuotų“ organizavo Valstybinių miškų urėdija, Aplinkos ministerija ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras, pasodinta apie 700 ha naujo miško. Per Nacionalinį miškasodį „Kad giria žaliuotų“ pasodinta įvairių medynų, sudarytų iš daugiau nei trijų vietinių medžių rūšių – ąžuolų, beržų, eglių pušų, juodalksnių ir kitų rūšių medžių.
