Lietuvos kariuomenės dienai paminėti Jurbarko viešojoje bibliotekoje surengtas paskutinis profesionalaus meno sklaidos projekto „Susitikimai-2017“ renginys „Laisvės kaina. Savanoriai. Konstantinas Boreckis“, kuriame mintimis apie darbą populiariame seriale ir gyvenimiškas vertybes dalijosi režisierius, aktorius Mykolas Vildžiūnas.
„Sau aš – režisierius“
M. Vildžiūnas kilęs, pasak jo, iš „kinošnikų“ šeimos: tėtis Linas – kino kritikas, brolis Kristijonas – kino režisierius. Todėl ir Mykolas nepabėgo nuo kino – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatro vaidybos studijas, vėliau įgijo kino ir TV režisūros magistro laipsnį. „Save matau kaip kino režisierių. Dar šiek tiek pavaidinu ir pakalbu apie politiką“, – juokauvo menininkas.
M. Vildžiūnui dažnai tenka pataisyti žmones, manančius, kad tai jis sukūrė įžymiąją „Senekos dieną“. Tai jo brolio filmas, bet Mykolo filmografijoje taip pat ne vienas žinomas kūrinys. „Nesamajame laike“ režisierius atskleidė sudėtingą savo kartos, augusios sovietmečiu, bet patekusios į kapitalizmą, likimą, sukūrė dokumentinį filmą apie avangardistą kūrėją Beną Šarką, kūrybiniuose aktorių portretuose pristatė Donatą Banionį, Vytautą Paukštę, Laimoną Noreiką ir kitus senosios kartos aktorius.
Kaip aktorius M. Vildžiūnas pasirodė keliuose lietuviškuose filmuose ir serialuose. Įsimintiną neigiamą personažo – poručiko Janeko Razumovskio vaidmenį jis sukūre filme „Tadas Blinda. Pradžia“. „Neigiamus personažus vaidinti įdomiau. Kiekvienas kartais norime pabūti blogesni nei esame. Gyvenime moralinių ribų neperžengiame, o filme – pabūni blogu legaliai, išsilieji“, – apie personažų charakterius svarstė M. Vildžiūnas.
Lenkas, kovojęs už Lietuvą
Gali būti, kad karininko vaidmuo istorijoje apie „svieto lygintoją“ lėmė serialo „Laisvės kaina. Savanoriai“ prodiuserio Rolando Skaisgirio pasirinkimas – grafo Konstantino Boreckio vaidmeniui pakviesti būtent M. Vildžiūną.
Pasak M. Vildžiūno, Boreckio prototipu buvo lenkų kilmės kariškis Valerijus Vrublevskis, turėjęs didelę įtaką kuriant Lietuvos kariuomenę, tačiau tai niekur nebuvo akcentuojama. „Buvo seriale istorinių asmenybių – Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras, Marcelė Kubiliūtė, tačiau mes kūrėme tik meninį atvaizdą to laikmečio ir įvykių, aplink vykstantys įvykiai buvo sugalvoti“, – sakė aktorius.
K. Boreckis – teigiamas personažas, tačiau scenaristo išmonė jį pavertė savotišku išdaviku: kovodamas už Lietuvos valstybę jis išdavė savo tautiečius lenkus. „Tokių istorijų buvo daug. Vieni rinkosi pagal moralę, kiti – pagal naudą. K. Boreckis pasirinko pagal moralinius įsitikinimus. Gindamas šalies ideologiją, kuria tikėjo, kurios dalimi jautėsi, išdavė tautiečius. Dabar žmonės nesijaučia valstybės dalimi. Išdavystė yra pasirinkimas“, – svarstė M. Vildžiūnas.
Pasak aktoriaus, seriale puikiai parodyta, kad Lietuvos piliečiai, kovoję už jos valstybingumą, nepriklausomybę, yra ne tik lietuviai – ne mažiau kraujo už Lietuvą praliejo ir kitų tautybių žmonės – lenkai, gudai, žydai.
Ar dabar žmonės taip pat nusiteikę ginti tėvynę? „Valstybė turi turėti ideologiją, kurioje piliečiai galėtų susivokti, kritiškai vertinti procesus. Dabar to nėra. Lietuva nebėra užkariautojų valstybė, dabar mes turime ruoštis gynybai, netgi ne gynybai, o mokytis padėti tiems, kurie ateis mūsų ginti. Ir tą turime daryti ne tepdami atėjusiesiems sumuštinius. Aš nusiteikęs Lietuvą ginti“, – tvirtino menininkas.
Gerumo laikas
M. Vildžiūnas dar žinomas, kaip labai pozityvaus ir patriotiško mąstymo menininkas, nevengiantis pasisakyti aktualiomis temomis. „Domėtis valstybiniais dalykais, socialinėmis problemomis tenka ir ruošiantis vaidmeniui, ir gyvenant pilietinėje visuomenėje, kuri dar tik kuriasi“, – sako kūrėjas. Jis mano, kad dabar pilietinę visuomenę kiekvienas supranta savaip, ji neturi jokių taisyklių, todėl daug rėkiančių ir taip siekiančių populiarumo, kalbėjimasis tapo barimusi, nebeliko jokių ribų, jos nutrinamos atsisėdus prie klaviatūros.
„Po Rūtos Vanagaitės sukelto skandalo matomi žmonės ėmė kalbėti atsargiau. Pokalbiuose, nuomonėje turi atsirasti daugiau kantrybės, kritinio požiūrio, tolerancijos. Negalima už istorinius įvykius kaltinti palikuonių, vilkti praeities į ateitį“, – įsitikinęs menininkas. Pasak jo, kalbėti viešai – didelis iššūkis, bet tai leidžia mintis reikšti atsakingiau, su pagarba, neperžengiant ribų.
Kodėl kuriantis pilietinei visuomenei žmonės emigruoja? Menininkas pripažįsta, kad po studijų ir pats planavo kelti sparnus į Rusiją ar Vakarų šalis. „Viduje kažkas nuo to žingsnio sulaikė. Jaučiau moralinę skolą, kurią privalėjau grąžinti valstybei, suteikusiai man išsilavinimą“, – sakė M. Vildžiūnas. Jis tikino, kad ir dabar į užsienį vyktų nebent pasisemti profesinės patirties, nors 36-erių aktorius negali pasigirti nei nuosavu būstu, nei ypač gera materialine padėtimi, bet džiaugsmo ir vilties teikia šeima. „Dukrai suėjo metukai. Dabar aš pasinėręs į šeimą. Toks gyvenimo etapas, kai esu labai geras. Gal kitą kartą atvažiuosiu piktesnis“, – juokavo M. Vildžiūnas.
Savo dukrai ir kitiems jauniesiems lietuvaičiams menininkas linkėtų čia turėti namus, kuriais netektų nusivilti, ir visada jaustis reikalingais tėvynėje. „Išgyventi jausmus – ir šilto, ir šalto, pakilimus ir nuosmukius. Kad Lietuvoje būtų jauku ir gera!“ – linkėjo aktorius.
Atsvara popkultūrai
Profesionalaus meno sklaidos projektą „Susitikimai“ nuo 2005 m. vykdo Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras. Režisierė Danutė Budrytė-Samienė sako, kad tokio projekto poreikis atsirado kaip atsvara į provinciją vežamam lengvo turinio pramoginiam menui. „Yra Jurbarke, nors ir ne itin daug, žmonių, kuriems reikia rimtojo žanro. Gal ir mažiau žiūrovų susirenka į šiuos renginius, bet, jei jų susirenka, vadinasi, reikia ir tokių renginių“, – sako D. Budrytė-Samienė.
„Susitikimams“ pradžią davė užsimezgusi draugystė su baleto artistės Eglės Špokaitės baleto mokykla. Jurbarke buvo pristatyti keli šios mokyklos projektai, baletas „Graikas Zorba“, sulaukta ir baleto primarijaus Nerijaus Juškos pasirodymo.
Projektui įsibėgėjus jurbarkiečiams pasiūlyta įvairaus žanro renginių: koncertavo „Ąžuoliuko“ choras, surengta restauratorių Vidmanto Gerulaičio ir Romualdo Stančiko paroda, knygą pristatė aktorė Gražina Baikštytė, spektaklius rodė laisvųjų menininkų asociacija. Daug gražių akimirkų jurbarkiečiams dovanojo aktorė Birutė Mar.
Ši aktorė spektakliu „Antigonė“ pradėjo ir šių metų „Susitikimų“ sezoną. Projekto cikle „Politinių kalinių ir tremtinių vaikaičiai – šalies ir užsienio menininkai“ susitikimą su jurbarkiečiais surengė žurnalistė, pianistė Gerūta Griniūtė, o renginyje „Veidu į Lietuvą“, skirtame kompozitoriaus Stasio Šimkaus, dramaturgo Gasparo Veličkos ir operos solisto Vlado Baltrušaičio sukaktims paminėti, koncertavo klasikinės muzikos atlikėjai.
Ypač pamaloninti teatro gerbėjai – jiems spektaklį „Tu arba tave“ ir kompoziciją „Kubai“ pristatė Klaipėdos universiteto menų akademijos studentai, o teatras „Atviras ratas“ rodė spektaklį „Lietaus žemė“. Girdžiuose surengtas susitikimas su režisieriumi Juliumi Dautartu ir parodytas jo filmas „Šaligatvis“, o Jurbarke veikė Sofijos Kanaverskytės vėliavų paroda „Lietuvos valdovai“.
Ar vyks projektas ir kitais metais, nežinia, tačiau užsimezgusios pažintys virsta naujomis idėjomis ir veiklomis. Klaipėdos universiteto dėstytoja, kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė jau surengė tris praktikumus Konstantino Glinskio teatro artistams ir dirbs su jais toliau. Po susitikimo su M. Vildžiūnu D. Budrytė-Samienė brandina mintį pristatyti daugiau jo kūrybos jurbarkiečiams. „Po „Susitikimų“ renginių gaunu daug atsakomojo ryšio – žmonės skambina, rašo, dėkoja už juos. Todėl manau, kad susitikimų reikia“, – sako režisierė.
Jūratė Stanaitienė
