„Už simbolinių Jurbarko vartų, /Pasiliko ten mūsų vaikystė…“ Poetiški žodžiai, kuriuos iš širdies gelmių su ilgesiu išliejo Eugenija Budzienė – viena iš 1975 metų Jurbarko vidurinės mokyklos (dabar Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos) abiturienčių – tapo įžanga į nepaprastą istoriją apie laiką, ilgesį, pažadus ir galiausiai – apie išsipildžiusią svajonę susitikti po penkiasdešimties metų.
Šis birželis tapo išskirtiniu: 49-osios gimnazijos laidos abiturientai, pasklidę po Lietuvą ir pasaulį, sugrįžo ten, kur viskas prasidėjo: į savo mokyklą, į jaunystės miestą Jurbarką. „Ėjo 18-sis mūsų gyvenimo gegužis – toks žydintis, kvepiantis ir svaiginantis. Sėdėti klasėse, kai saulė dosniai mums žėrė šilumą, jau buvo nepakenčiama“, – prisiminė E. Budzienė. Mintys, sako, jau tada skriejo už mokyklos langų, į žaliuojančius Mituvos slėnius, žydinčias paimsrio pievas, į senąjį dvaro parką šalia mokyklos. O kartu – į tolimesnę, nepažintą ateitį.
Abiturientai – visų trijų 1975 m. laidos klasių mokiniai – ruošėsi egzaminams, jaudinosi, svajojo ir puoselėjo viltį susitikti po penkerių metų, pirmąjį birželio šeštadienį, ant naujojo Nemuno tilto, kuris tuomet dar buvo tik statomas. Bet metai vijo metus. Vieni liko Jurbarke, kiti išsibarstė po miestus, išvyko studijuoti, kūrė šeimas, dirbo. Tik praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų, šią žiemą, kilo mintis – nebegalima atidėlioti.
Susitikimas buvo kupinas jaudulio. Visi jau senjorai, patyrę, pasikeitę, kai kurie – vos atpažįstami. „Nebepažinom vieni kitų, teko prisistatyti kas tokie esam“, – su šypsena, bet ir liūdesiu prisipažįsta Eugenija. Ne visi galėjo atvykti – kai kurie bendraklasiai jau paliko šį pasaulį, kai kurie kovoja su ligomis, kiti – tiesiog liko nepasiekiami. Vis dėlto susirinko nemažas būrys, kalbėjosi, prisiminė mokyklinius metus, juokėsi, kai kas ir nubraukė ašarą.
Vienas jautriausių momentų – apsilankymas gimnazijoje. Mokykla, kuri jau peržengusi 100 metų slenkstį, šiltai pasitiko savo mokinius. Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos direktorė Vida Greičiūtė ne tik plačiai atvėrė duris, bet ir pasirūpino, kad sugrįžimas būtų ypatingas. Už tai buvę abiturientai ypač dėkingi, nes kai kurie pirmą kartą po dešimtmečių vėl peržengė mokyklos slenkstį.
„Ypatinga padėka – Danutei Matelienei, kuri savo iniciatyva ir širdies pastangomis suorganizavo šį ilgai lauktą susitikimą. Taip pat Lolitai Valužienei iš Vilniaus – ji režisavo jautrų filmuką apie abiturientus, jų kelią ir susitikimą. Tai buvo ne tik vaizdai, bet ir gyvos emocijos, kurios suvirpino visų dalyvavusiųjų širdis“, – žavesio pilnu balsu sakė E. Budzienė.
Daug džiaugsmo suteikė ir susitikimas su buvusia vokiečių kalbos mokytoja Birute Skandūniene, šiemet paminėjusia 95 metų jubiliejų, bet vis dar tokia pat charizmatiška ir gyvenimu besidžiaugiančia. Deja, taip lauktos mokytojos Milda Strakšytė-Piliutienė ir Nadija Nedelčenko, dėsčiusios lietuvių kalbą ir fiziką, susitikime dalyvauti negalėjo. Bet jų vardai, kaip ir daugelio kitų mokytojų, skambėjo prisiminimuose visą vakarą.
„Gyvenimas pralėkė šuoliais ir jis nėra toks jau beribis, kaip tada mums atrodė“, – sakė Eugenija. Šie žodžiai skamba kaip tylus, bet svarbus priminimas mums visiems branginti laiką, žmones ir prisiminimus. Po penkiasdešimties metų išmokstama vertinti ne diplomus, karjerą, o tas šiltas, kartu patirtas akimirkas, suteikiančias kitą prasmę prabėgusiam laikui.
Ligita Gražulevičienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
