LR Seimas 2015-uosius paskelbė Etnografinių regionų metais. Jurbarko rajone jau nuo 2010 m. liepos kultūrinė veikla orientuota pagal etnografinį regioniškumą. Rajone veikia penki kultūros centrai, atstovaujantys skirtingiems etnografiniams regionams.
Gaivina lietuvininkų palikimą
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras veikia vakarinėje rajono dalyje – Viešvilės ir Smalininkų seniūnijose, buvusiose Mažosios Lietuvos žemėse, vadinamajame Klaipėdos krašte. Iki šiol šis dideles istorijas išgyvenęs žemės lopinėlis iš kitų Lietuvos regionų išsiskiria urbanistine raiška ir architektūra, tačiau po Antrojo pasaulinio karo krašte beveik nebeliko tradicinę kultūrą puoselėjusių vietinių gyventojų – lietuvininkų.
Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro užduotis – šio krašto gyventojams padėti pažinti istoriją ir tradicinę kultūrą. Tai nelengva užduotis, bet kultūros centras kartu su Viešvilės ir Smalininkų bendruomenėmis sutelktai dirbdami gaivina šio etnografinio regiono pagrindines kultūros ir istorijos vertybes. Čia vyksta regioniniai ir respublikiniai tautinių šokių, vokalinių ansamblių ir teatrų festivaliai, minimos istorinės datos, valstybės šventės.
Žemaičiuose skamba bandonija
Šiaurės vakarinėje rajono pusėje – Eržvilko ir dalyje Šimkaičių seniūnijos veikiantis Eržvilko kultūros centras koncentruojasi į žemaitiškąjį kultūros palikimą.
Nuo XIX a. pab. šio krašto muzikantai groja išskirtiniu dumpliniu instrumentu bandonija. Instrumento gimtinė – Vokietija, o Lietuvoje bandonijos paplito Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu. Bandonija – didesnių muzikinių gebėjimų reikalaujantis instrumentas. Žemaičiai visuomet didžiavosi įvaldę grojimo juo subtilybes.
Eržvilkiškiai iki šiol saugo šimtametes bandonijos tradicijas. Nuo 2012-ųjų kas dveji metai Šaltuonos lankoje jie organizuoja bandonininkų festivalį „Antanų polka“. Šiemet birželio 13 d. „Antanų polka“ vėl visus pakvies į III respublikinį bandonininkų festivalį.
Esu bandonijos mokyklos įsteigimo idėjos autorė ir iniciatorė, tad stebiu „Eržvilko bandonijos“ kolektyvo kūrybinę raidą. 2004 metais bandonijos mokykla įsteigta Jurbarko kultūros centre, pirmasis mokyklos vadovas buvo šviesaus atminimo Alvydas Balčaitis. Groti bandonija išmoko nemažas būrys jaunimo ir vyresnių eržvilkiškių ir jurbarkiškių. Juos mokė irgi jau šviesaus atminimo Stanislovas Sabonaitis ir Leonas Blažys. Taip pat – Petras Petraitis, tebegrojantis bandonijų ansamblyje.
Eržvilko kraštas iki šiol gražiai puoselėja Trijų karalių, Užgavėnių, Jurginių, Atvelykio, Motinos, Baltų vienybės dienos, Škaplierinės atlaidų, Advento, Kalėdų švenčių papročius.
Didelį darbą saugant krašto tradicijas atlieka vadžgiriškė Lina Lukošienė, kuri jau vaikams diegia etnines krašto vertybes.
Aukštaičiai suaugę su Nemunu
Jurbarko, Veliuonos ir Klausučių kultūros centrai puoselėja vakarų aukštaičių tradicinę kultūrą. Kraštas skiriasi savita šnekta, kulinariniu paveldu, tautiniu drabužiu, charakteriu. Didelę įtaką šio regiono žmonių gyvenimui darė Nemunas. Panemunių gyvenvietėse susitelkę žvejai, sielininkai įnešė ir kultūrinio savitumo.
Šventės šiame krašte susijusios su Nemuno laimikiais. Nuo Dubysos iki Šventosios žiočių buvo švenčiamos žiobrinės. Kalnėnuose gyvenusi Onutė Mikutaitytė visų buvo įvardijama žiobrių karaliene. Antaninių proga Onutė buvo gabenama į Kauną, kur prezidentūros kieme kepdavo žiobrius.
Panemunių gyventojai nuo lietuvininkų ir žemaičių skyrėsi ne tik sodybų suplanavimu, temperamentu, bet ir dainų skambumu, pašmaikštavimais. Jų kultūrai įtakos turėjo ir kitapus Nemuno gyvenantys sūduviai zanavykai.
Didelį tradicinės kultūros paveldą paliko serediškis tautosakininkas Pranas Virakas, Veliuonoje dainas ir posakius užrašinėjęs kunigas Antanas Juška. Čia iki šiol puoselėjama šių kultūros grynuolių užrašyta tradicinė kultūra. Seredžiuje nepriklausomybės metais vėl atgijo Užgavėnių, Jurginių, Gegutės, Joninių, Advento ir Kalėdų švenčių, tradicinių amatų ir verslų tradicijos. Kas penkeri metai serediškiai kartu su Marija Tautkuviene organizuoja Stasio Šimkaus chorinės muzikos festivalius. Tai didelis Margaritos ir Petro Baršauskų, Jadvygos Sutranavičienės darbo indėlis.
Antano Juškos palikimą saugo Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos bendruomenė. Čia kas dveji-treji metai inscenizuojamos veliuoniečių vestuvės pagal Antano Juškos užrašytą „Veliuoniečių svodbinę rėdą“. Jau penkias dešimtis metų tautinio šokio tradiciją tęsia Adelės Baublienės vadovaujamas šokių kolektyvas „Veliuonietis“. Antano Juškos užrašytas dainas dainuoja Jadvygos Žemliauskienės vadovaujamas moterų ansamblis. Keturiolika metų iš eilės ant Ramybės piliakalnio vykstantis tautinių šokių festivalis į savo programą įtraukė ir folkloro kolektyvus, dainuojančius Veliuonos krašto dainas. Festivalyje galima susipažinti su šio krašto amatais ir verslais.
Negaliu nepaminėti ir šioje srityje didelį darbą dirbančios Birutės Jurkšienės, kurios rūpesčiu jau dešimt metų Pupkaimio kaimas kasmet sukviečia šimtus žmonių į Sekminių šventę, Raudonėnuose vykstančias Užgavėnes.
Deja, 2014 metais netekome net dviejų šio regiono tradicinės kultūros lyderių – juodaitiškio kraštotyrininko Albino Skridos ir Veliuonos krašto muziejininkės, keramikės Angelės Orlovskytės.
Jurbarko kultūros centras svarbų dėmesį skiria folklorui ir kalendorinėms šventėms. „Imsrės“ folkloro grupės vadovė Birutė Bartkutė kas dveji metai organizuoja tarptautinius folkloro festivalius, kuriuose žiūrovas gali pamatyti ne tik savo krašto tradicinį paveldą, bet ir kitų Lietuvos regionų kultūros margumyną, taip pat susipažinti su kitų šalių dvasinės kultūros lobiais.
Jau kelinti metai krašto tradicijas puoselėja ir kiti meno mėgėjų kolektyvai, tai – armonikų kapelija „Santaka“ (vadovas Petras Pojavis), Konstantino Glinskio teatras (režisierė Danutė Samienė). Kultūros centras kasmet organizuoja kaimo kapelų šventę „Pamituvio armonika“, kur meninės raiškos būdu perduodamas krašto savitumas. Tai Gintaro Zarecko ir Petro Pojavio bendro darbo rezultatas. Šokio tradicijos įvairovę galima pajusti respublikiniame liaudiškų šokių festivalyje „Linksminkimos“ (renginio režisierė – choreografė Jolanta Telišauskienė).
Girdžių krašte tebepuoselėjamos senos klojimo teatrų tradicijos, kurios tarmių, charakterių ir buities savitumais geba perteikti mūsų protėvių kultūrinį palikimą.
Panemunių regioninio parko direkcija puoselėja su Nemunu susijusias kultūrines tradicijas. 2014 m. įrengta nauja ekspozicija traukia ne tik rajono mokyklų, bet ir svečių kraštų ekskursijas, pavienius turistus. Čia detaliai galima susipažinti su panemunių regiono kultūra, buitimi, laivybos ir žvejybos verslų istorija. Parkas puoselėja žiobrinių tradiciją, pagal šio krašto papročius organizuoja kalendorines šventes.
Didžiuotis savitumu
Apie regionų savitumą, tradicinę kultūrą puoselėjančius žmones galima būtų pasakoti labai daug. Džiugina tai, kad daugelyje rajono ugdymo įstaigų skiriamas didelis dėmesys etninei kultūrai, kai kuriose mokyklose dėstoma etninė kultūra, krašto pažinimo istorija.
Kultūros pažinimo ir išsaugojimo variklis yra etninę kultūrą propaguojantys konkursai. Jau kovo 5 d. jaunuosius mūsų tradicinės kultūros puoselėtojus pakviesime dalyvauti Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurse „Tramtatulis“. Į šį konkursą įsijungia kultūros ir ugdymo įstaigos. Dalyvių amžius nuo 4 iki 19 metų. Viena iš svarbiausių konkurso sąlygų – etnografinio regioniškumo vertybių pristatymas.
Etnografinių regionų metų tikslas – ne tik parodyti krašto savitumą, bet ir skatinti pažinimo lauko plotį ir gylį, ugdyti pasididžiavimo jausmą savo gyvenamosios vietovės unikalia kultūra. Labai svarbu, kad jaunoji karta tai suvoktų. Praeitis, jos šimtmečiais kaupti dvasiniai turtai turėtų būti mūsų kultūros prioritetas. Etninė kultūra yra kiekvienos tautos nacionalinės kultūros pamatas.
Rajono kraštotyros konferencija „Tradicinės kultūros atminties politika: ar ji yra ir kodėl tai svarbu“, vyksianti balandžio 16 d., turėtų tapti gera proga ne tik pristatyti visų rajono etnografinių regionų savitumą, bet ir padiskutuoti dėl kultūrinio tapatumo išsaugojimo svarbos.
Pastebime, kad kalendorinėse ir bendruomenių šventėse gausu įvairaus amžiaus žmonių, kurie noriai susipažįsta su tradiciniais amatais, kulinarinio paveldo įvairove, folkloro kolektyvų atliekama menine programa.
Etnografinių regionų metai leis dar geriau pažinti savo šaknis, išsaugoti kultūros paveldo vertybes ir perduoti jas ateisiantiems po mūsų. Esame įvairūs ir įdomūs – sugebėkite tai išsaugoti.
Regina Kliukienė,
Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė