Istorijos puslapius reikia pavartyti, kad užmaršties dulkės jų neprislėgtų. Toks ir buvo tikslas liepos 13 d. Pilies I k. (arba Vytėnuose, kaip dažniausiai tebevadina vietiniai) įvykusio renginio „Saleziečiai sugrįžta“, kurį organizavo Jurbarko viešosios bibliotekos Pilies I k. padalinys.
Ir kaimo istorija
Pilies I k. istorija susijusi ne tik su renesansine pilimi, bet ir su vienuoliais saleziečiais, kurie 1934 m. čia buvo įkūrę vienuolyną. Išlikę daug vietų, pastatų, menančių saleziečius, o žmonių, juos prisimenančių, jau mažai. Nors saleziečių Vytėnuose (ir Lietuvoje) istorija dar nesena, tik 90-ies metų, verta ją laiks nuo laiko pavartyti, prisiminti, kad nebūtų užmiršta, nes tai ir kaimo istorijos dalis.
Tokią misiją prisiėmė bibliotekininkė Jūratė Jucikienė, apie saleziečius ne tik perskaičiusi, bet ir išklausinėjusi senuosius vytėniškius.
„Kai pradėjau dirbti prieš šešerius metus, buvo vienintelė Onutė Juškienė, kuri pirmos komunijos ėjo prie saleziečių. Į vienuolyną vedė takelis pro pilį, jis ir dabar tebėra, eidavo basomis, prie bokšto apsiaudavo, nes saleziečių takai buvo grįsti baltais akmenukais. Onutė prisimena ir gražųjį sodą, ir didelį bityną, ir paskutines Mišias vienuolyne, kai su tėvais ir sese prie pilies bokšto pamatė stovintį rusų kareivį, norėjo apsisukti, bet jiems neleido, o Mišios buvo labai liūdnos ir po jų vienuolius susodino į sunkvežimį ir išvežė nežinia kur“, – bibliotekininkė atpasakoja, ką girdėjusi iš Onutės.
Išvežė 1948-ųjų birželį. Dalis vienuolių, nugirdę apie gresiantį suėmimą, jau buvo pasitraukę. Ir kunigas Antanas Skeltys, Lietuvos saleziečių patriarchas, dar 1946-ais buvo išvykęs į Suvalkiją, prisiglaudė pas Tamkevičius, dirbo visokius ūkio darbus ir mažajam Sigitui, būsimam kardinolui, skaitė pasakas.
„Saleziečių kultūra buvo parvežta iš Italijos, iš ten jų ordinas kilęs. Ir elektrą turėjo, ir kanalizaciją, ir spaudą leido, ir kelią remontavo… Išlikę ir pamatai jų suprojektuotos bažnyčios ir mokyklos, bet, užėjus sovietams, pastatyti jau nespėjo. Galime tik įsivaizduoti, koks būtų buvęs šis kaimas, jei ne karas ir okupacija, jei iki šiol čia gyventų vienuoliai“, – sakė bibliotekininkė.
Vienuolynas vietoj observatorijos
Saleziečių kongregaciją 1859 m. Italijoje įsteigė kun. Jonas Boskas, kuris kanonizuotas buvo tais pačiais1934-aisiais, kai saleziečiai atsikraustė į Lietuvą. Jų įsikūrimą Vytėnuose lėmė iš Skirsnemunės kilusio kunigo Antano Petraičio, kuris buvo ir astronomas, noras Lietuvoje įkurti observatoriją. Tuo tikslu jis dar 1925 m. nusipirko Zamkaus dvaro centrą (prie Panemunės pilies), bet negavęs valdžios pritarimo, žemę, 48 ha, padovanojo saleziečiams.
Kartu su kun. A. Skelčiu į Vytėnus iš Italijos parvyko dar keturi lietuviai saleziečiai ir ėmėsi darbo: dvaro pastatuose įrengė koplyčią, virtuvę, skalbyklą ir kepyklą, kambarius sau ir svečiams. Sutaisė vieškelį, pasodino rožių alėją, tvarkė sodą, užveisė bityną – vienuolynas tapo rojaus kampeliu.
Vėliau vienuoliai pastatė dvi–aukštį namą. 1939 m. jame gyveno 100 berniukų ir lankė vienuolių įsteigtą mokyklą. Pirmenybė buvo teikiama nepasiturinčių šeimų vaikams. Vienuolynas juos išlaikė, bet jie ir dirbdavo, kaip ir patys saleziečiai – ir sodas, ir bulviakasis, ir javapjūtė…
1940-ųjų rudenį, kai užėjo rusai, rožių alėjos neliko nė kvapo, o vienuoliai ir jų auklėtiniai išsilakstė kur kas galėjo. Po metų sugrįžo į nuniokotą rojų, bet rusams atėjus antrą kartą ir pasilikus, tvarka keitėsi. Nors vienuolynui ir mokyklai, įvedus pamokas rusų kalba, buvo leista veikti, bet nebeilgai. Iki paskutinių liūdnųjų Mišių.
Tokią, tik išsamesnę, istoriją Vytėnų vienuolyno 90-mečio sukakčiai paminėti renginyje išpasakojo abitais apsirėdę Skirsnemunės „Pakeleivio“ teatro artistai Jonas Tamošaitis ir Edmundas Paulis. Susirinkusieji klausėsi susidomėję, o bibliotekininkė Jūratė sakė po renginio išgirdusi padėkų už šias nežinotas ar primirštas istorijas.
Nelabai žinoma
„Čia, kur sėdim (o sėdėjome bibliotekoje – red.), buvo saleziečių sodas. Ir visi pastatai čia aplink – saleziečių. Tik pilis nepriklausė vienuoliams, bet ir pilį jie prižiūrėjo“, – pasakojo bibliotekininkė J. Jucikienė.
Sodo vietoje kolūkis pastatė vaikų darželį, mūsų laikais pastate įsikūrė Pilies kaimo bendruomenė ir biblioteka. Vienuolyno pastatuose nuo 1963 m. veikė Vytėnų mokykla, o 2013 m. pastatus perėmė Vilniaus dailės akademija.
„Neturiu rašytinio šaltinio, kiek čia buvo vienuolių. Bet mokytojas Petras Gudas, kuris buvo įkūręs muziejų, gal žinojo. Rinkti saleziečių istoriją mokytojui galbūt buvo paprasčiau – palėpėse buvo galima rasti nuotraukų, dokumentų, buvo vienuolius atsimenančių žmonių. O kai pati ieškojau medžiagos, kreipiausi ir į Jurbarko krašto muziejų, bet nieko negavau“, – pasakojo bibliotekininkė. Vis dėlto medžiagos ji surinko, parengė kilnojamuosius stendus, gali besidomintiems papasakoti.
Vytėnų vienuolyno istorija, kaip pastebėjo bibliotekininkė, ne per labiausiai žinoma ir patiems saleziečiams. Dabar negausios šios kongregacijos vyrų bendruomenės yra Vilniuje ir Telšiuose, moterų – Palemone.
„Saleziečiai br. Piercarlo Manzo ir kun. Massimo Bianco, kurie mūsų renginyje aukojo šventąsias Mišias, sakė, kad jiems smagu čia, kur buvo pirmasis Lietuvoje jų vienuolynas. Jie apvaikščiojo, apžiūrėjo ir sakė norėsiantys čia padaryti saleziečių susitikimą. O pernai buvo atvykusios salezietės iš Kauno Palemono parapijos, irgi labai domėjosi ir stebėjosi“, – pasakojo Jūratė.
Skulptūrose – knygos
Renginyje „Saleziečiai sugrįžta“ buvo atidengta tautodailininko Ričardo Ramanausko sukurta skulptūrų kompozicija: vienuolis su glėbiu knygų, lauko bibliotekėlė, kur visada bus galima rasti knygų, ir du krėslai – atsisėdus paskaityti ar tik pasėdėti ir pažiūrėti į priešais stūksančius vienuolyno mūrus.
„Knygos todėl, kad saleziečiai užsiėmė švietėjiška veikla: išlaikė mokyklą, leido žurnalą „Saleziečių žinios“, kuris iki šiol leidžiamas, ir knygas ir patys turėjo biblioteką. Niekas nežino jos likimo, bet bibliofilas Vytautas Lekutis iš savo kolekcijos padovanojo mums knygą „Jaunuomenės auklėjimas“ ir žurnalą galbūt iš tos bibliotekos“, – dovanomis džiaugiasi J. Jucikienė.
Beje, būtent dėl švietėjiškos veiklos kun. A. Petraitis saleziečiams dovanojo Zamkaus dvarą.
Po renginio atėjusi į darbą Jūratė pastebėjo, kad lauko bibliotekėle naudojamasi, o skulptūros patraukia ir pilies lankytojų dėmesį. Nemažai žmonių sutraukė ir renginys – vietinių, bet dar daugiau atvykusių, net iš Vilniaus, specialiai dėl šio renginio.
„Ar įdomu vietiniams, negaliu pasakyti. Vyresniųjų karta tą istoriją žino, o jaunimui pati papasakoju, kai ateina. Bet mažai čia jaunimo. Ir į renginius nedaug kas vaikšto, net ir knygų dabar daugelis nori, kad atvežčiau į namus. O jaunimui tokie dalykai ir nėra labai įdomu, bet kažkada bus įdomu, todėl ir reikia, kad istorija išliktų“, – neabejoja Pilies I kaimo bibliotekininkė.
