Praėjusį savaitgalį Klaipėdoje vykusioje jubiliejinėje Jūros šventėje burvalčių parade ant vieno laivo stiebo plazdėjo ir Jurbarko vėliava. Visą savo atostogų savaitę ant vandens praleidęs senovinėje sielininkų burvaltėje „Vytis“ senovinių istorinių laivų entuziastas, Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis praėjusio pirmadienio vakare, genamas lietaus ir audringo vakario vėjo, iš Jūros šventės su „Vytimi“ grįžo į Jurbarką.
Saugoma Jurbarke
Senovinė sielininkų burinė valtis Jurbarke atsirado praėjusią vasarą. Šios valties istorija ypatinga – garsaus laivadirbio Simo Knapkio pastatyta buvusioms „Nacionalinės ekspedicijos“ kelionėms Europos upėmis. Be Neries, Nemuno, Kuršių marių, ji plaukė ir Dniepru, ir Dauguva, ir Narevu, Vysla, Dunojumi… Įsibėgėjus „Nacionalinėms ekspedicijoms“ didesnei keliautojų grupei prireikė didesnio ir patogesnio laivo. Tad buvo pastatyta vytinė ir pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Prie šio laivo statybos savo istorinėmis ir techninėmis žiniomis prisidėjo ir A. Mozūraitis – Europos upėmis plaukiojo abu laivai.
Dabar istorinės burvaltės nuolatinė vieta – Jurbarko mažųjų laivų prieplauka. Laivą prižiūri ir naudoja ilgametis Tradicinių ir istorinių laivų asociacijos valdybos narys, vienas iš šios asociacijos steigėjų, nuolatinis burvalčių regatų dalyvis A. Mozūraitis. Simboliška, kad istorinei burvaltei parinktas istorinės vietovės uostas – 1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, kol Klaipėda nepriklausė Lietuvai, būtent Jurbarke buvo įregistruotas Lietuvos jūrų uostas.
Per marias – į regatą
Prieš Jūros šventę „Vytis“ buvo nugabenta į Kintus dalyvauti kitame renginyje, o liepos 23-ąją prie jos vairo vėl sėdo A. Mozūraitis su sūnumi Aisčiu. „Iš Kintų išplaukėme į Nidą. Taip šioje valtyje ant šitų lentų ir praleidom visą savaitę, nė karto krante nenakvojom. Čia nėra pramoginis laivas, čia palyginti su kateriu, kaip arklinį vežimą su automobiliu. Ši valtis rodo paveldą. Tai tokie čia patogumai – nėra nei minkštasuolių, nei sofų. Nidoje pernakvojom, o kitą dieną dalyvavome „Burpilio“ regatos pirmajam etape“, – pasakoja senovinės sielininkų valties buriavimo entuziastas.
„Burpilio“, burinių senovinių valčių regatos pavadinimas kilęs ne nuo žodžio „burti“, o nuo pilti vandenį ant burių. Būtent per varžybas tą ir reikia daryti. Kai burės šlapios, vanduo užkemša tarpelius tarp burių audeklo siūlų. Tuomet vėjas geriau įkimba ir greičiau stumia valtį.
Tradicinė senovinių burinių upių ir marių laivų „Burpilio“ regata surengiama kasmet. „Susirenkam kartą per metus pasižiūrėti, kuris greitesnis, kas geriau buriuoja. Regatą surengia mūsų asociacija, bet dalyvauti gali kas tik nori. Tris dienas vyko varžybos. Penktadienį iš Kintų į Klaipėdą buvo paskutinis etapas. Ties Klaipėda baigėm varžybas ir toliau beveik tris dienas dalyvavom jubiliejinėje 90-ojoje Jūros šventėje“, – apie praėjusį savaitgalį pasakoja A. Mozuraitis.
„Dangės flotilėje“
„Ėjome „Dangės flotilėje“ – tradicinių burinių laivų parade: praplaukiam tarp Biržos ir Pilies tiltų, pristatėme savo laivus. Uoste priešais kruizinių laivų terminalą įplaukėm į oficialų šventės atidarymą. Mat pirmojoje Jūros šventėje būtent su tokio tipo laivais čia vyko žvejų regata, kurią stebėjo garlaiviu „Vilnius“ iš Kauno į Klaipėdą atplaukęs prezidentas Antanas Smetona, o nugalėtojui įteikė auksinį laikrodį“, – apie savo pomėgį keliauti senovine burine sielininkų valtimi pasakoja Skirsnemunės seniūnas.
Paskui laivai rikiavosi Dangės tarputiltyje. Čia žmonės ėjo, klausinėjo, kas per laivai. Reikėjo pasakoti, aiškinti, kam jie skirti, kam buvo naudojami. Reikėjo pristatyti ir Jurbarką, nes ant burvaltės stiebo plazdėjo Jurbarko vėliava. Vėliau buvo naktinis plaukimas, kai laivai kiekvienas švietėsi sau kelią.
Išlydėtuvės į… audrą
Sekmadienį, liepos 28-ąją, – tradicinių laivų išlydėtuvės. „Devintą valandą pakėlė tiltą ir išplaukėme į marias. Mūsų tikslas buvo pasiekti Jurbarką“, – pasakojo A. Mozūraitis.
Jau tuomet atidžiai stebėjo orų prognozes, nes rodė, kad ateina smarkus vėjas. Tačiau ir šeštadienį, ir sekmadienį prognozės vis kito. „Nusprendėm, kad dar suspėsim prašokti per marias, nes ties Ventės ragu, kai didelės bangos, plaukti sudėtinga. Iš tiesų, staiga pakilo vėjas ir didelės bangos, gerai, kad pavėjui, tai ėjom iškėlę bures, nešė apie dešimt kilometrų per valandą“, – sekmadienį prasidėjusį grįžimą į Jurbarką prisimena burvaltės kapitonas.
Ties Kintais išgirdo, kad ateina apie 22 km per val. vėjas, kyla dar didesnės bangos. Tad A. Mozūraitis nusprendė plaukti mariomis nerizikuoti – nuo Kintų suko į Dreverną plaukti dar XIX a. iškastu Vilhelmo kanalu. Tiesa, reikėjo nuleisti stiebą, nes su juo po tiltais nepralįsi.
A. Mozūraitis pasakoja, kad daugiausia buriuotojų su senovinėmis valtimis susitenka iš marių regiono – Kintų, Nidos, Drevernos, pačios Klaipėdos. Tolimiausias buriuotojas varžybose ir Jūros šventėje buvo iš Kėdainių. „Ten gyvena laivų statytojas entuziastas. Yra pasistatęs ne vieną laivą. Tai su tralu atsivežė venterinę valtį ir dalyvavo regatoje. O mes nusprendėm, kad jeigu yra laivas, tai reikia plaukt“, – savo pasiryžimą apibendrina Skirsnemunės seniūnas.
Kelionė Vilhelmo kanalu nebuvo malonus pasiplaukiojimas – lietus pylė kaip iš kibiro apie aštuonias valandas. O burvaltėje nėra nei kajutės, nei stogelio, bandytą prisitvirtinti tentą blaškė, draskė vėjas ir lietaus šuorai. Buvo girdėti, kaip po valties grindimis teliuškuoja vanduo. Gerai, kad A. Mozūraitis, lyg nujausdamas, atsargai įtaisė du šiuolaikinius dalykus – mažo galingumo valties benzininį variklį ir automatinį vandens siurbliuką. Tad vandens iš valties nereikėjo semti su kaušu.
Nakvynė – pakrantės meldyne
Keliautojai permirko kiaurai. Nuo Ustadvario iki Rusnės ėjo su varikliu. Rusnę pasiekė apie septintą valandą vakaro. Vėl pakėlė stiebą, Jurbarko link plaukė dar porą valandų, kol ėmė temti. Nusprendė pernakvoti. Pasieniečiams pranešę koordinates, maždaug kažkur ties Juknaičiais, sustojo Lietuvos krante.
O bangos vis judina valtį, per bortus teškia vandenį, merkia lietus. Negelbėjo net specialūs drabužiai – permirko ir tie. Tad iškentę iki pirmadienio ryto nusprendė plaukti, nes dar vienos tokios kankinančios nakties nenorėjo. Tuo labiau kad pūtė vakarų vėjas, tad prieš Nemuno srovę einant pabangiui jos šiek tiek dar pastumia ir į valtį nepriteškia vandens. Jeigu bangos būtų priešais, tai valtyje galėtum vėl maudytis. „Pagal koordinates pažiūrėjome, kad iki Jurbarko likę apie šimtą kilometrų. Tad po dvylikos valandų pirmadienio vakare jau pasiekėme savo uostą. Tai štai, toks čia gyvenimėlis ir tokie patogumai“, – sudėtingą „Burpilio“ regatos ir jubliejinės Jūros šventės pabaigą ilgai prisimins A. Mozuraitis.
Iš kur tas potraukis?
„Užaugau ir tebegyvenu Jurbarke, prie Nemuno. O vaikystėje visi skaitėm apie kelionių nuotykius, laivus ir jų kapitonus, – vardija gausybę perskaitytų knygų apie keliones upėmis ir vandenynais, – o 2003 metais, kai dirbau Panemunių regioniniame parke, iš Jūrų muziejaus atvažiavo amžiną atilsį Romas Adomavičius ir sako, kad turi daryt ekspediciją sielių keliu nuo Kauno iki Rusnės. Atsivežė į Kauną kurėną, variklio nenaudojo. Numatyta eiti pasroviui iki Rusnės, stoti panemunės miesteliuose ir pasakoti, kas per valtis tas kurėnas, kam naudojamas. Pasiūlė sudalyvauti. Kartu plaukė ir Simas Knapkis su venterine valtimi. Stojom kiekviename miestelyje. Vienuolika dienų praleidom. Štai taip ir prasidėjo…“ – apie susidomėjimą senovinėmis burinėmis valtimis pasakoja A. Mozūraitis ir priduria, kad senovinių laivų entuziastų laukia staigmena – S. Knapkis ėmėsi statyti vikingų laivą. Ne šiaip iš fantazijos, bet tikslią kopiją. Važiavo į Daniją, muziejuje tyrinėjo šio laivo originalo ekspoziciją, pavyko gauti konkretaus laivo brėžinius.
Laivas jau pastatytas, per „Burpilį“ nuleistas į vandenį, dar turi pamirkti, bet jau dalyvavo „Dangės flotilės“ parade.
Jurbarko problemos
Jurbarkas – vandenų kraštas. Čia visuomet buvo pilna laivų. Ir carinės Rusijos, ir jau nepriklausomos tarpukario valstybės metais veikė muitinės, buvo uostas, tik ne dabartinis. Sovietmečiu net trimis pamainomis į baržas iš čia pat buvusios Nerūdinių statybinių medžiagų gamyklos buvo kraunamas smėlis, žvyras, skalda ir gabenami į Kauną, Klaipėdą, Kaliningrado sritį. Jurbarkas – paskutinė vieta, kur buvo rišami ir išplukdomi sieliai. Paskutinieji išplukdyti 1982 metais. Įsiteko visi, o dabar net mažiems laiveliams stokojama vietos.
Pasak laivininkų, dėl privatizavimo klaidų iškilo problemų dėl uosto panaudojimo. Tačiau jų nuomone viską dar galima pataisyti – vietos yra į Nemuno pusę pratęsiant dabartinę prieplauką. Lieka nepanaudota Mituvos dalis nuo įplaukimo į uostą iki tilto.
Jeigu tos vietos, nereikalaujančios labai didelių investicijų, būtų pritaikytos mažajai laivybai, keistųsi Jurbarko vaizdas. Pasak mažųjų laivų savininkų, visi uosteliai būtų pilni. Tik kol kas nejudama, trūksta pritarimo ir pastangų.
