Kovo 22-osios vakarą Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ rodė premjerą, o po jos visi sveikino teatrą su jubiliejumi. „Vaivorykštei“ – keturiasdešimt, o jubiliatų kokie gal net keturi šimtai – aktorių, režisierių ir kitų teatro kūrėjų. O dar žiūrovai, be kurių teatras – ne teatras. Šiandien – susitikimas su keturiais aktoriais: ir matytais jubiliejaus scenoje, ir tais, kurių scena dabar – gyvenimas su teatru širdyje.
Žydi ir klega
„Vaivorykštės“ teatrą 1984 m. įkūrė režisierė Birutė Šneiderienė. Kolektyvą kasmet lanko apie 30 moksleivių, per 40 metų teatre pasikeitė 9 jaunųjų aktorių kartos, suvaidinta daugiau kaip 30 spektaklių.
Nuo 1995 m. rengiamą „Vaivorykštės“ festivalį, kai visas Jurbarkas pražysta ir suklega jaunyste, Lietuvos nacionalinis kultūros centras pripažino ryškiausiu edukaciniu teatro projektu. Kūrybinis maratonas „Eikš artyn“ sudaro galimybę pažinti teatrą miestelių jaunimui, konkursas „mEFEKTAS“ skirtas pasireikšti jauniesiems talentams.
Režisierė B. Šneiderienė buvo įvertinta Švietimo ir mokslo ministerijos padėka už nuoširdų pedagoginį ir vadybinį darbą. O 2017 m. Jurbarko kultūros centro teatras „Vaivorykštė“ pelnė aukščiausią Lietuvos mėgėjų meno kolektyvų įvertinimą – „Aukso paukštę“.
Teatro jubiliejus pažymėtas spektaklio „Mėnulis turi veidą“ premjera. Vaidino Ignas Totoraitis, Kotryna Kiudytė, Diana Venskytė, Meida Babonaitė, Minėja Varaniutė, Liepa Urbaitytė, Karolina Lukaitė, Tomas Budrius, Rūta Zobielaitė, Donata Čyžaitė, Guoda Mickūnaitė, Deivina Zarankaitė, Ignas Račas, Ema Stūronaitė, Evita Vilkelytė, Kamilė Urbonaitė, Meda Kazlauskaitė, Tajus Kvedys, Airingas Povilaitis, Vesta Barboravičiūtė, Aura Tirlikaitė, Taja Meržvinskaitė, Nia Bialoglovytė. Tradicija, kad vaidmenų turi užtekti visiems, nebuvo sulaužyta turbūt nuo pat teatro įkūrimo.
Režisuoti teatro vadovei B. Šneiderienei talkino buvę vaivorykštiečiai Matas Petraitis, Marija Vasiliauskaitė, Akvilė Andriukaitytė, scenografiją kūrė Zigmas Morlencas, apšvietimą – Gintaras Zareckas.
Jaunimo balsas
„Vaivorykštė“ – tai jaunimo balsas, ryškus ir norintis būti išgirstas. „Meilė, džiazas ir velnias“, „aš esu Aš“, „Škac, mirtie!“, „Žaidimas be taisyklių“, „Kai 14…“ – spektakliai apie jauno žmogaus problemas, pritraukiantys pilnas sales ir aštriai pataikantys ne tik į jaunųjų žiūrovų jausmus.
Tokia ir prieš keletą metų ignalinietės gimnazistės S. Smirnovos sukurta pjesė „Mėnulis turi veidą“ – apie paauglystės dramas: sudėtingus tėvų ir vaikų, mokinių ir mokytojų santykius bei komplikuotą pačių bendraamžių bendravimą – su melu, patyčiomis, išdavystėmis, tragedijomis.
Paauglystė visada sudėtinga. Sudėtingiausia ji patiems paaugliams, problemos nesikeičia, tik esamasis laikas jas pakoreguoja.
Paryškinti
problemą
Rūtos Zobielaitės vaidmuo „Mėnulyje…“ – Mama, kaip ir pirmajame jos spektaklyje. Sudėtingoka septyniolikmetei? Bet ji pati tokio norėjo.
„Pabėgime į „Akropolį“ jos Mama – linksma, palaikanti, pasiruošusi būti šalia, kai tik reikės, o antrajame , „Mėnulis turi veidą“, – žiauri, šalta, savo vaikui abejinga.
„Aš pati paprašiau režisierės, kad man duotų tą vaidmenį, norėjau suvaidinti kitokią mamą, – sakė mergina. – Vaidinau šiek tiek perdėtai, bet toks teatras ir yra – paryškinama problema. Negaliu sakyt, kad tobulai vaidinau, nes gyvenime, kaip jūs ir sakėt, nesu turėjusi tokio vaidmens ir nesu sutikusi tokių žmonių. Bet esu skaičiusi ir filmuose mačiusi tėvų narcizų, kuriems rūpi tik jie patys. Gyvenime gal iki tokio ekstrymo kaip spektaklyje – ne, nemanau. Bet yra tėvų, kurie sako: „Ko tu čia verkšleni? Manai, kad tau vienam gyvenimas sunkus? Kelkis ir eik!“ Nors vaikui reikia, kad jį priglaustų ir padėtų.“
O patyčios, pasak jaunosios aktorės, yra persikėlusios į socialinius tinklus. „Gal prieš keletą metų ši tema buvo aktualesnė. Gimnazijoje, kur mokausi, patyčių nėra. Arba bent jau jos neegzistuoja taip drąsiai, kaip anksčiau. Bet yra tokių „gyvačių“, kurie į akis gali sakyti kažką gero, o už akių apkalbinės. Tai irgi tam tikra patyčių forma, ir ji žiauri. O socialiniuose tinkluose, kur visi gali būti anonimais, yra labai labai daug ir labai žiauraus tyčiojimosi“, – sakė mergina.
Iš spektaklyje išryškintų problemų arčiausiai esančios, Rūtos nuomone, švietimo sistemos problemos. „Spektaklyje mokytoja sako: „Mes tau norėjom tik gero, bet tu nenormali“. Ir mokykloje taip būna: mokytojai nori mums gero, bet tik tiems, kuriems ir taip viskas gerai, kurie yra tobuli. O jei vaikas turi problemą, tai yra jo reikalas, ir pats turi su tuo tvarkytis“, – sakė gimnazistė.
Apie „Vaivorykštę“ ji buvo girdėjusi daug gerų atsiliepimų, o pati į teatrą atėjo prieš dvejus metus, pakviesta draugės. „Pagalvojau: gerai! Kad ji nesijaustų vieniša, galiu prisijungti. Bet noras vaidinti buvo jau nuo darželio, tik maniau, kad į teatrą eina ypatingai talentingi vaikai. Ir tik atėjusi supratau, kad ir aš galiu. Teatre yra tokie ypatingi žmonės, jie mane motyvuoja, supratau, kad galiu daugiau negu įsivaizduoju“, – pasakojo mergina.
Laimingesnis
nei kitur
Ignas Totoraitis suvaidino vieną iš blogiukų, tokį „moroziuką“, pasak jo, kurie pakampiais valkiojasi, keikiasi, neturi užsiėmimo, skriaudžia kitus. Tokių draugų Ignas sakė neturintis, bet žino, kad „morozų“ yra. „Iš pradžių buvau skeptiškas, ar man patiks tokį vaidinti. Bet užlipęs į sceną pasijutau labai užsikūręs. Patiko tas vaidmuo, nes jis daug energijos reikalauja. Praėjusiais mokslo metais, kai pradėjau eiti į teatrą, „Pabėgime į Akropolį“ vaidinau visišką priešingybę – berniuką, iš kurio tyčiojasi. Įdomiau vaidinti tą, kuo nesi“, – sakė vaikinas.
Kaip ir Rūta jis tvirtino, kad jo mokykloje patyčių nėra: „Oi, ne! Nei pagrindinėj, nei pradinėj – niekur nesu susidūręs su konkrečiom patyčiom. Ir nesu matęs, kad iš kitų tyčiotųsi. Gal mūsų Jurbarke draugiškiau žmonės linkę gyvent?“
Ignas prisipažino, kad „Vaivorykštėje“ jaučiasi laimingas. „Nebuvau matęs jų spektaklių, mane įkalbėjo draugai pabandyt, iš pradžių negalvojau, kad man patiks, bet atėjau ir atradau save. Po daug būrelių vaikščiojau – ir dainavau, ir grojau, bet kažkaip niekur nesijaučiau toks laimingas kaip teatre“, – sakė jis.
Teatro šeimoje
Prieš keliolika metų „Vaivorykštės“ pastatyto „Škac, mirtie!“ pagal Saulių Šaltenį, įtariu, nepamiršo žiūrovai. Nepamiršo ir režisierė tos trupės, kuri jame vaidino. „Jie buvo labai talentingi ir labai triukšmingi. Jie labai mane iškankindavo, norėjau ne kartą juos paleisti, – sakė B. Šneiderienė šypsodamasi, – bet džiaugiuosi, kad nepaleidau.“
Ir jie teatro nepaleido, atvažiuoja į premjeras ir kitas šventes, tad šnektelti nebuvo sudėtinga.
Alina Levgardaitė, minėtame spektaklyje suvaidinusi Liuką Kaminskaitę (aš daugiau tokios Kaminskaitės neturėsiu – sakė režisierė) tvirtino, kad teatras pakeitė jos gyvenimą. „Visomis prasmėmis! – džiūgavo Alina. – Lankyti teatrą pradėjau pasiūlius klasės draugei. Nedrąsiai žengdama pirmuosius žingsnius, įsimylėjau sceną, ir už tai esu labai dėkinga Birutei Šneiderienei. Ji įkvėpė pasitikėjimo ir meilės kūrybai. Būtent dėl to pabaigusi mokyklą pasirinkau studijas Klaipėdos universitete, studijavau teatro režisūrą. Dabar teatras lydi mane kiekvieną dieną, dirbu pradinių klasių mokytoja vienoje Vilniaus mokyklų ir sėju meilę teatrui vaikuose. Ne tik mokytojauju, bet ir vedu teatro užsiėmimus vaikams, statome įvairius spektakliukus ir džiuginam mokyklos bendruomenę ir tėvelius. Vaikai noriai įsitraukia į kūrybinį procesą. Matant jų užsidegusias akis, negali nesidžiaugti. O ir pati mielai išbandau savo jėgas įvairiuose renginiuose ar filmavimo aikštelėje.“
Nepamirštamas ir Dariaus Kucino Antanas Šatas spektaklyje „Škac, mirtie!“ Ir pats Darius nei to personažo, nei Jurbarko teatro nepamiršo.
„Vaivorykštė” mano gyvenime atsirado labai netikėtai, kai klasiokas Karolis tiesiog pasiūlė ateiti ir prisijungti prie jau susibūrusios grupės. Pirmą susitikimą prisimenu iki šiol: supratau, kad tai ne tik puiki galimybė gerai praleisti laisvalaikį ir atskleisti savo meniškąją pusę, bet ir susipažinti su naujais žmonėmis. Atradau bendraminčių, su kuriais iki šiol leidžiamės į nuotykius. Tai buvo erdvė, kuri supažindino su teatro kultūra ir išugdė poreikį lankytis teatre kaip žiūrovui. Ir nors nuo pirmo susitikimo prabėgo bene 15 metų, „Vaivorykštėje“ atradau žmones, kuriuos vadinu savo geriausiais draugais. O mano įkūnytus „senelio” ar „dorojo” Antano Šato vaidmenis su draugais prisimename iki šiol. Festivaliai, kelionės, stovyklos praplėtė akiratį ir leido pažinti bendraamžius iš kitų miestų ir šalių. Esu be galo dėkingas vadovei Birutei, kuri ne tik atvėrė duris į teatro pasaulį, bet ir išugdė laisvus, drąsius, kūrybiškus jaunus žmones. Laimingi tie, kas gali patirti, ką reiškia būti „Vaivorykštės” šeima!“ – sakė dabar Vilniuje gyvenantis, odontologu dirbantis ir teatrus lankantis jurbarkietis.
