Vadžgiriškių bendruomenė nusipirko elektrinį mikroautobusą! Tai projekto „Išmanus kaimas tvaresniam gyvenimui“ rezultatas. Apie projektą papasakojo ir daugybę priežasčių, kodėl kaimui reikia autobuso, išvardijo projekto iniciatorės Erika Žievienė ir Lina Lukošienė.
Pirmiau nei kitur
Pilnas vaikų klegesio, vasariškų kelionių planų, muzikos instrumentų ir kitų smagių dalykėlių rieda naujas vadžgiriškių autobusiukas. Bendruomenė jį nusipirko įgyvendindama projektą „Išmanus kaimas tvaresniam gyvenimui“. Projektas finansuojamas VVG „Nemunas“ administruojamų ES programų lėšomis, dalinai prisidėjus Jurbarko r. savivaldybei.
Nė viena kaimo bendruomenė dar neturi elektrinio autobuso, Vadžgirys – pirmasis, ir nereikia stebėtis, nes čia daug kas ateina pirmiau nei kitur.
„Šis elektrinis autobusiukas yra didžiausias projekto pirkinys. Dar – įkrovimo stotelė prie šio štai pastato – Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus. Eržvilko KC yra mūsų projekto partneris“, – paaiškino Erika Žievienė praėjusį penktadienį, kai sustojau Vadžgiryje kaip tik tada, kai ji su būriu vaikų buvo ką tik grįžusi iš stovyklos Vertimuose. Tai buvo pirmoji didesnė kelionė nauju autobusu, kuris pilnai įkrautas gali nuvažiuoti 300 km iki kito įkrovimo.
Erika yra projekto „Išmanus kaimas tvaresniam gyvenimui“ vadovė: ji rašė, skaičiavo sąmatą, vykdė pirkimus ir dar turės sutvarkyti daugybę popierinių ir kt. reikalų – autobusėlis nenukrito taip sau, be pastangų, iš dangaus. O idėja jį įsigyti priklauso Linai Lukošienei.
„Lina pirmoji ir jau seniai sakė, kad reikia, o aš jai pritariau. Nes kas į Vadžgirį, vadinasi – į namus, viskas mums visiems, – šeimininkišką požiūrį dėstė E. Žievienė. O autobusėlio poreikį žino jos abi. – Nes kas veža kolektyvus? „Šebukus“ kas veža? Lina ir Henrikas, Linos vyras, arba aš vežu, arba kažkurio vaiko mama, kuri gali.“
Galvojant apie visus
„Šebukai“ yra Vadžgirio skyriaus vaikų folkloro kolektyvas. Prieš kokį gal dešimtmetį kito kolektyvo – sakralinio ansamblio žmonės susimetę pinigų irgi buvo nusipirkę autobusiuką, todėl šių kolektyvų vadovė L. Lukošienė žino, ką reiškia nesukti galvos dėl transporto – ar gausi, kai reikės, ar vairuotojas bus geranoriškas. „Be to, – sakė Lina, – savivaldybės skiriamų pinigėlių kolektyvų kelionėms niekada neužtenka – į festivalius, konkursus, į vakarones pas draugus…, ten, kur norim. O dabar – susitupdom vaikus, instrumentai telpa, nes tai pailgintas autobusas, – ir važiuojam!“
Važiuoti reikia ne tik saviveiklininkams, ir pašnekovės vardija, kam dar kaime reikalingas autobusas.
„Eilę metų vyksta Rugsėjo 1-osios šventė. Kur vyksta? Jurbarke. Kaimo vaikui nepasiekiama. Jokios pramogos rajono centre nepasiekiamos“, – sako Erika. „Idėja graži, bet – ketvirtą valandą, kai autobusiukai vaikus jau būna parvežę. Ta šventė tik miesto vaikams. O kas kaimui? – antrina Lina. – Visada man piktumas, kai daro, bet nepagalvoja apie visus.“
E. Žievienė bibliotekoje jau daug metų vykdo neformalųjį švietimą ir vaikus su jų darbeliais vežasi, savo automobiliu, žinoma, į muges, kad parduotų savo gaminius ir suprastų, jog pats gali užsidirbti, užuot tikėjęsis pašalpos ar, sergėk Dieve, vagiliaudamas.
Toliau – skaudi tema: socialinės rizikos šeimos. „Tie vaikai net vairuojančių tėvų neturi, o nuvažiuoti ir jiems reikia, gal net labiau nei kitiems, kad pamatytų kitokį gyvenimą. Ir ką daryt? Vežame pačios,– sako Erika. Beje, į minėtą stovyklą, kur važiavo jau nauju autobusėliu, buvo paimti ir trys vaikai, pusmetį su mama gyvenantys krizių centre Jurbarke. O kaip nepaimsi, juk jie – Vadžgirio vaikai.
Iš viso stovyklauti važiavo 22 vaikai, į autobusėlį visi netilpo. „Mums „Ikarusą“ reikės nusipirkt“, – šypsojosi projekto vadovė.
Žaliasis regionas – ne visur?
Į viešąjį transportą ir „Žaliojo regiono“ deklaracijas: nusipirkite el. bilietą ir keliaukite neribotai visame regione, vadžgiriškės žiūri skeptiškai.
„Pas mus jau dvidešimt metų vasarą tik kas antrą dieną atvažiuoja autobusas – iš Vadžgirio gali išvažiuot be dvidešimt devynios ir pirmą valandą parvažiuot. Jei išvažiuosi trečią valandą, jau neparvažiuosi. O yra juk dirbančių Jurbarke. Galvota ir neišgalvota iki galo“, – sakė L. Lukošienė.
Galvoms vadžgiriškės turi pasiūlymą: reikėtų valdžios vyrams į kaimelių šventes atvažiuoti viešuoju transportu ir grįžti irgi viešuoju. Ir atvažiuoti ne tik į šventes, nes per šventes juk apie problemas nepakalbėsi.
Apie geltonuosius autobusėlius, kurie galėtų vaikus vežioti ne tik į pamokas, jos irgi turi pastebėjimų ir – ne teigiamų: „Kai pernai Veliuonos gimnazija išgirdo, kad savo vadžgiriškius vežuos į Norkaičius prie Tauragės, į folklorinę vakaronę, kad mes ten šokam dvi valandas, jie irgi baisiausiai panoro važiuot, – pasakojo Lina. – Sakau: susiorganizuokit autobusą, gal ir mus pakeliui prigriebsit. Bet Veliuona nevažiavo, nes po darbo valandų vairuotojas negali vežti. O kai nuvažiavom – vien geltoni autobusai stovi: iš Šilalės, iš Tauragės pakraščių, iš Šiaulių vaikai suvežti.“
Elektrą gamins saulė
„Dabar mums rankos atrištos: kur norim, sėdam ir važiuojam, – džiaugėsi pašnekovės nauju autobusiuku. – Visiškai naujas! Kai atvežė su tralu, buvo pravažiavęs tris kilometrus. Bendruomenės pirmininkas Raimundas Stirbys mums padavė raktelius, kiekvienai atskirus, ir sakė: vežkit vaikus, kur tik jums reikia.“
„Kai kurie vaikai jūros nematę – vešim į pajūrį, ir renginiai prie bunkerio – kiek ten visko reikia susivežiot! Galėsim turbūt pavežti ir senjorus, į Šiluvos atlaidus, pavyzdžiui, jei tik norės“, – kelionių planus dėliojo vaikliosios Vadžgiriškių bendruomenės moterys.
Degalų į autobusėlį pilti nereikia, juk elektrinis, o elektrą netrukus gamins saulė.
Pagal projekto sutartį, Eržvilko KC suteikė bendruomenei leidimą statyti įkrovimo stotelę ir apmokėti už sunaudotą elektros energiją. O netrukus bus įrengta saulės elektrinė.
„Mums saulė dovanos elektrą, – sakė E. Žievienė. – Jau atkeliauja saulės jėgainės, mes ant stogo turėsim 22 kW saulės baterijas. Tai jau pagal kitą, Eržvilko kultūros centro teiktą, projektą. Saulės baterijos prigamins elektros energijos daugiau, negu reikia pastatui ir autobusiukui.“
Politikams kilo klausimų
Savivaldybė biudžeto lėšomis prie Vadžgiriškių bendruomenės projekto prisidėjo 20 proc., t.y. 15 tūkst. eurų.
Savivaldybės tarybos nariams, kai svarstė, kilo klausimų: kas vairuos, kas prižiūrės, ar nereiks vairuotojo etato?
„Natūralu, taip ir turi būti, – apie klausinėjančius politikus sakė projekto vadovė ir pasakojo tą patį, ką ir tarybai. – Mes vairuotojo neturim, bet ir nereikia, patys vairuosim. Tačiau autobusiukas nebus pereinamasis iš rankų į rankas – bendruomenė pasitvirtinsim tvarkos aprašą, turės būti kontrolė: ar tvarkingas, ar įkrautas, ar švarus. Štai grįžom, ir mano pirmas darbas – įjungti krautis, o vaikai tvarko ir valo. Vaikai mūsų atsakingi: saugo, vienas kitą pamoko net batus nusivalyti, jie žino, kad tai mūsų daiktas, kuris daug kainuoja.“
„Ne tik mes patys, ir svetimi pastebi, kokie šaunūs Vadžgirio vaikai, ir čia yra Erikos nuopelnas, ji sugeba aiškiai apibrėžti taisykles ir reikalauja jų laikytis“, – įterpia Lina.
Vadžgiriškės sakė suprantančios, kad šis projektas visų poreikių nepatenkins, bet elektrinis
autobusiukas yra puikus sprendimas kaimui būti mobiliam ir tvariam.
Būtent – tvariam. Nors šis žodis dabar vartojamas kitokiuose kontekstuose (tvarus vystymasis, gyvenimo būdas, tvari aplinka, vartojimas ir kt.), tai senas lietuviškas žodis, reiškiantis „tvirtas, ištvermingas, atsparus“. Ir vadžgiriškėms, be abejo, norėtųsi, kad
jų kaimas išliktų atsparus politikų ir visokiems kitokiems vėjams.
