„Vanduo“ – kūrybinė teatro tėkmė

Yra dalykų, be kurių pavasaris Jurbarke neįsivaizduojamas. Vieni laukia grįžtančių paukščių, žydinčių sodų, kiti – atvirų lauko kavinių terasų, o Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro žmonės kasmet laukia vakaro, per kurį nutinka stebuklas. Tai – „Vanduo“, teatro nominacijų vakaras, kuriame dėkojama, pasidžiaugiama, prisimenama, o kartu ir teatro žmonės, ir žiūrovai apgaubiami bendrystės jausmu.

Teatro šeimoje

Šiemet „Vanduo“ jau keturioliktą kartą subūrė teatro šeimą. Taip, šeimą – nes būtent tokiu žodžiu šį vakarą apibūdino ne vienas. O ir šventę apsispręsta surengti labai gražiu laiku, iškart po Tarptautinės šeimos dienos. Nes šis teatras – išties didelė, vieninga šeima, jungiama ne tik repeticijų grafikų ar scenos šviesų. Teatro šeimą vienija aktorių ir režisierės vidinė trauka tam, ko jie imasi, ir džiaugsmas bendryste, rezultatu, kuriame taip pat atrasi kiekvieno pastangas.

 „Vanduo“ – tradicinis šio teatro renginys, ir būtų galima sakyti – su tradiciniais sveikinimais, padėkomis, linkėjimais. Ir šįkart jie skambėjo, tačiau kaip ir kaskart – vis kiti ir kitiems, pastebėtiems ir įvertintiems už naują brydę teatro gyvenime.

Šįkart paminėta viena nepaprasta sukaktis, pagerbta 95-ąjį gimtadienį švenčianti Birutė Skandūnienė – teatro širdis, tikra legenda, vis dar vaidinanti, spinduliuojanti šviesa, kurios kiti ieško knygose ar seminaruose. Iš kur toks šiltas Birutės žvilgsnis, paslapties nėra – ji tiesiog myli žmones.

 Kai jos paklausė apie ilgaamžiškumo paslaptį, Birutė nusišypsojo ir pasakė: „Gal todėl, kad labai myliu visus žmones.“ Paprasta ir tikra. Kaip ji pati. „Užsiimkite menu. Nesvarbu ką jūs veiksite – dainuosite ar muzikuosite, piešite ar vaidinsite, svarbu, kad jums būtų miela. Tai yra jaunystės eleksyras. Darbas kartais būna tikrai įkyrus, bet tik ateini į teatrą – viskas gerai, viskas nuplaukia ir vėl kitą dieną eini į darbą kaip į šventę. Todėl mylėkit meną. Išreikškit save, ko gal negalėjote išreikšti darbe ar gyvenime“, – sakė jubiliatė.

Teatro režisierė Danutė Budrytė-Samienė, sveikindama sukaktuvininkę garbingo jubiliejaus proga pasidžiaugė, kad Birutė yra gyva legenda, kuri vis dar vaidina ir stebina savo pozityviu polėkiu ir energija, o Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius pavadino aktorę teatro mama, pavyzdžiu ir jaunų žmonių įkvėpėja.

2024-ųjų scenos metai

„Vanduo“ visada teatrą neša pirmyn, tolyn į minčių ir sumanymų paieškas, bet kartu „užtvenkia“ prabėgusį laiką. 2024-ieji Konstantino Glinskio teatrui buvo tikra kelionė: darbinga, energinga, kūrybinga. Net 24 kartus rodyti spektakliai, organizuota daugiau nei 20 renginių, kuriuose nusilenkta gimtajai lietuvių kalbai, skambėjo partizanų dainos, rezistencijos istorijos. Spektaklis vaikams „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo parodytas vienuolika kartų – mažiausi žiūrovai jį tiesiog įsimylėjo. Teatro kolektyvas keliavo į Lenkiją, Estiją, Čekiją, ir net 10 kartų dalyvavo Lietuvos teatrų festivaliuose – nuo Baisogalos iki Vilniaus. Keliai, scenos, publikos – viskas, kad teatras gyventų. Bet „Vandens“ vakaras – ne tik skaičiai. Tai akimirka, kai kiekvienas, stovėjęs scenoje ar už jos, sulaukia šilto apkabinimo ir padėkos.

Kiekvienas vaidmuo – iš širdies

Laimutė Ašmonaitienė buvo pagerbta už mokyklos sargės vaidmenį spektaklyje „Kenotafas“, bet visi žino, kad jos nuopelnai teatrui – daug didesni. „Laimutė – teatro primadona, kuri savo darbštumu nesiliauja mus visus stebinti. Jos mezginiai, siuviniai yra sudėti į gražiausias tautodailės knygas. Laimutė visą savo šeimą išpuošė tautiniais kostiumais“, –pasakojo renginio vedėja Giedrė Vasiljevaitė-Jackienė, o ekrane žiūrovai galėjo pamatyti darbščiomis Laimutės rankomis išpuoštus jos vaikus, marčias ir anūkus.

Jauniausia vakaro žvaigždė – Ugnė Gvildytė. Ji debiutavo kaip skaitovė renginyje „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, bet teatro šeimoje ji jau sava. O dar gražiau, kad teatre kartu dalyvauja jos sesė Miglė ir mama Živilė.

Rūta Lukšienė, šiemet pripažinta geriausia pagrindinio moters vaidmens atlikėja už senelės vaidmenį pasakoje „Trivainėlis“, į sceną, kaip ir daugelis, atbėgdavo tiesiai po darbų. Jonas Mockus šiemet tapo geriausiu pagrindinio vyro vaidmens atlikėju. Ir čia jau turbūt visi pritarė: jis kriaučius Bitė ne tik spektaklyje „Gudri našlė“, bet ir tikrovėje bičių draugas – užsiima bitininkyste. Smagu, kai gyvenimas ir teatras susilieja taip natūraliai.

Mažu, bet ryškiu vaidmeniu nustebino Linas Parulis – jo dailininkas spektaklyje „Kenotafas“ paliko gilų įspūdį. O Vilma Vasiliauskienė scenoje buvo laumė, bet gyvenime – nepakeičiama skaičių burtininkė, kuri suderina teatrą su įmonių biudžetais, finansiniais reikalais ir išlieka šviesi net tada, kai visi aplink stresuoja.

Virginija Šmatova, šiemet suvaidinusi net po du vaidmenis dviejuose spektakliuose, taip pat buvo pagerbta. Ji – ir aktorė, ir stilistė, ir mecenatė. Vienas iš tų žmonių, kurie tyliai daro labai daug.

Vytautas Bacevičius šiemet scenoje buvo visur – net penkiuose spektakliuose, per metus – net 29 pasirodymai. Jei reikia gelbėt vaidmenį – kvieskit Vytautą!

Nematomi užkulisių herojai

Teatro gyvenimo fiksuotojas – Audrius Sinkus – sulaukė nuoširdžiausių plojimų. Jei kažkas įvyko, jis jau stovi su kamera. Teatro žmonės sako, kad kartais atrodo, jog jis per objektyvą pažįsta juos geriaus nei patys. Už pagalbą kuriant scenarijus, istorines temas ir visą intelektualiąją pusę padėkota Jūratei Korsakaitei – bibliotekininkei, kuri teatro pasaulyje jaučiasi kaip žuvis vandeny. O kostiumų magiją padėjo kurti Birutė Šneiderienė – ji pasirūpino, kad teatro vilkas, kiškis ir ežys būtų tokie, kokių nepamatysi jokioje kitoje pasakoje.

 Muzikinės teatre – atskira tema. Be liaudiškos muzikos kapelos „Mituva“, kompozitorės Rūtos Šličkutės, Arūno Baužos, Algimanto Vizbaros, Arūno Samio – teatro renginiai būtų ne tokie gyvi. Jie – teatro bičiuliai dainoje, širdyje ir užkulisiuose.

Galiausiai specialus „Teatro bičiulio“ ženklas šiemet įteiktas kraštiečiui žurnalistui Rimui Bružui. Jis sakė esąs nustebintas, o teatralai – dėkingi. Nes kai atvažiuoja žmogus, kuriam rūpi tai, ką darai – pasijunti matomas.

Vakarą vedė teatro aktoriai Kęstutis Matuzas ir Giedrė Vasiljevaitė-Jackienė – su humoru, šiluma ir lengva ironija. O muzika džiugino R. Šličkutė ir A. Samys, vokalinis duetas „Sorelle di Canto“ ir Antano Sodeikos meno mokyklos mokiniai. Viskas – mūsų pačių, savo krašto žmonių.

Iš „Vandens“ vakaro visad išeini pilnas emocijų ir tikėjimo šiuo teatru. Nes kai yra tokie žmonės, toks teatras, tokia šventė – tai reiškia, kad viskas yra ir bus gerai.

Ligita Gražulevičienė