Yra dalykų, be kurių pavasaris Jurbarke neįsivaizduojamas. Vieni laukia grįžtančių paukš- čių, žydinčių sodų, kiti – atvirų lauko kavinių terasų, o Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro žmonės kasmet laukia vakaro, per kurį nutinka stebuklas. Tai – „Vanduo“, teatro nominacijų vakaras, kuriame dėkojama, pasidžiaugiama, prisimenama, o kartu ir teatro žmonės, ir žiūrovai apgaubiami bendrystės jausmu.
Teatro šeimoje
Šiemet „Vanduo“ jau keturioliktą kartą subūrė teatro šeimą. Taip, šeimą – nes būtent tokiu žodžiu šį vakarą apibūdino ne vienas. O ir šventę apsispręsta surengti labai gražiu laiku, iškart po Tarptautinės šeimos dienos.
Nes šis teatras – išties didelė, vieninga šeima, jungiama ne tik repeticijų grafikų ar scenos šviesų. Teatro šeimą vienija aktorių ir režisierės vidinė trauka tam, ko jie imasi, ir džiaugsmas bendryste, rezultatu, kuriame taip pat atrasi kiekvieno pastangas.
„Vanduo“ – tradicinis šio teatro renginys, ir būtų galima sakyti – su tradiciniais sveikinimais, padė- komis, linkėjimais. Ir šįkart jie skambėjo, tačiau kaip ir kaskart – vis kiti ir kitiems, pastebėtiems ir įvertintiems už naują brydę teatro gyvenime.
Šįkart paminėta viena nepaprasta sukaktis, pagerbta 95-ąjį gimtadienį švenčianti Birutė Skandūnienė – teatro širdis, tikra legenda, vis dar vaidinanti, spinduliuojanti šviesa, kurios kiti ieško knygose ar seminaruose. Iš kur toks šiltas Birutės žvilgsnis, paslapties nėra – ji tiesiog myli žmones.
O kokia pasenusi man atrodo ta moterėlė su žydra suknia. Ir dar rankos tapetuotos tokiam amžiui…