Nieko stebėtino, kad naująją savo knygą Lietuvos rašytojų sąjungos narė Violeta ŠoblinskaitėAleksa pirmiausia pristatė Veliuonoje. 25-erius metus gyvendama Veliuonoje, ji ir pati savinasi šį miestelį, ir veliuoniečiai laiko ją sava – myli ir gerbia, ir skaito jos knygas. O renginį moderavęs Violetos kolega Gediminas Jankus tvirtino, kad romano „Edipo dukterys“ pasirodymas – ne tik Veliuonai, bet ir Kaunui ypatinga šventė.
Balandžio 17-osios ypatingumą rodė sujudimas Veliuonos kultūros centre – kultūrininkai bėgiojo styguodami paskutines smulkmenėles, o žiūrovų salė pilna prisėdo gerbėjų, su puokštėmis rankose laukiančių, kuo šįkart rašytoja juos nustebins ir nudžiugins, kaip jau daugybę kartų įvairiais literatūriniais renginiais ir neeiliniais jų svečiais yra džiuginusi. Sceniniais kostiumais pasipuošęs švytravo kultūros centro vokalinis ansamblis „Veliuona“, gitaros stygas derino dainų kūrėjas ir atlikėjas Naglis Mačėnas – jie dainomis pasveikino naujos knygos sutiktuves.
„Šiandien ypatinga diena, džiaugsminga – pirmiausia Veliuonai, bet ir Kaunui, nes Violeta yra aktyvi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus narė“, – sakė šio skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus ir tęsė pagiriamąjį žodį veliuonietei kolegei, vadindamas ją darbštumo ir kūrybiškumo pavyzdžiu, unikalaus talento kūrėja.
„Ją pažįstame iš poezijos knygų, romanų, vertimų iš vokiečių, lenkų, rusų ir kartvelų kalbų, pjesių vaikams, ji puiki publicistė, eseistė. Suskaičiavau apie 20 jos išleistų knygų! Ji pelnė prestižinių literatūrinių apdovanojimų Žemaitės, Salomėjos Nėries, Petkevičaitės-Bitės. Jos proza realistinė, ji lengvai nuo romano peršoka prie trumpojo, dar sunkesnio žanro – novelistikos. Jos knygos patraukia sodriais charakteriais, puikiu aplinkos pažinimu. Jos personažai – paprasti žmonės, buityje paskendę, bet rašytoja akcentuoja jų dvasinę stiprybę ir vidinę šviesą. O svarbiausia – jie sukurti su meile ir atjauta“, – kalbėjo G. Jankus.
„Edipo dukterų“ svečias prisipažino nespėjęs perskaityti (Kurgi! Juk romanas iš spaustuvės buvo atvežtas tiesiai Veliuonon!), tik pagal skaitytas ištraukas suprato, kad tai – egzistencinės tematikos romanas. „Herojai atsiduria ribinėse situacijose, kur reikia pasirinkti, veiksmas keliaplanis: pokaris, pasipriešinimas, ir vidinis, ir išorinis, – kaip išgyventi paprastam žmogui, kokia kompromisų kaina?“ – romane kylančius klausimus vardijo svečias ir kalbino autorę: apie kūrybos užkulisius, pavadinimą, tematiką, biografiškumą. Klausė apie romano personažus – ar buvo juos sutikusi gyvenime.
Naują romaną V. Šoblinskaitė Aleksa pradėjo 2008 m., iš karto, pabaigusi „Skyrybų kambarius“. „Tai pripuldavau, tai nupuldavau, tai vėl pripuldavau“, – sakė rašytoja. Paskutiniais darbo bibliotekoje metais ji pasiėmė atostogų – vasarį, kai dar niekas neželia ir nežaliuoja, ir – pabaigė romaną.
Kūrybos kelyje Violetą nuolat lydi jos vyras rašytojas Gasparas Aleksa, jos vadinamas didžiuoju kritiku. „Didžiausias pasaulyje, reikliausias ir negiriantis kritikas Gasparas sakydavo: šitą – lauk!, šitą turi perrašyti! Klausiau. Žmona turi vyro klausyti“, – sakė Violeta. (Čia galima būtų pastebėti, kad galbūt kitoje auditorijoje toks pasakymas galėtų būti nesuprastas arba ne taip suprastas. Bet tik ne saviškių, veliuoniečių.)
Didžiajam kritikui sukritikavus, romanas gavo naują pavadinimą. Romanas turėjo vadintis „Katės neturi skėčio“, bet „didysis cenzorius“ pasakė, kad knygoje yra dvi Edipo dukterys, o kai ji bandė prieštarauti, kad tos veikėjos su Edipo kompleksu nieko bendro neturi, cenzorius liepė dar kartą pasiskaityti tą antikinį mitą. „Neturėjau laiko, knygą rašiau“, – šyptelėjo Violeta.
Ji sakė, kad tai romanas apie mus, kurie sudėtingąjį pakarį ir baisųjį sovietmetį gyvenome čia, kurie nebuvome ištremti, kurie nepabėgome niekur. Tai įtaigiai supinta dviejų moterų istorija, atskleidžiama per viso gyvenimo išpažintį. Tai išpažintis apie gyvenimą sovietijoje – su melu ir veidmainyste, apie keisčiausias situacijas, į kurias lemta žmogui patekti.
Taip buvo kalbama apie „Edipo dukteris“ knygos pristatyme. O mums, romano skaitytojams, gal tikrai vertėtų perskaityti ar dar kartą perskaityti antikinį Edipo mitą.
Kalbėjo rašytoja ir apie leidybos sunkumus („šiais laikais honoraro autoriui niekas nebemoka, autorius turi pats susirasti leidėją ir, jei Kultūros taryba neremia, sukis, kaip nori“), ir apie knygos autobiografiškumą – minimus vietovardžius ir žmones.
„Aš augau tame mažame miestelyje šalia Mažeikių, kurie knygoje vadinami Žemeikiais – tai rajono centras, į kurį moterys važiuoja susifrizuoti plaukų, gimdyti. Bet tai tik epizodai. Veiksmas vyksta Tirkšliuose, mažame bažnytkaimyje. Klebonas yra išgalvotas, mergaitės istorija yra išgalvota, bet yra ir autentikos“, – sakė rašytoja ir minėjo kaltūnuotą, apsikuitusią moterį, į kurią Vaičkienė žiūrėjo kaip į šventąją, kaip į Dievo motiną bažnyčios altoriuje. Kodėl? Skaitysime ir sužinosime.
Ir grūšnelės, stebuklingai padedančios nuo užsidegusios gerklės, rašytojai teko ragauti, ir grybų bažnyčia, kurią kartu su broliu ji buvo užėjusi, ir gyvatė ant kelio – buvo.
Levutė Vaičkienė – viena pagrindinių romano veikėjų. Moteris tokia pavarde Tirkšliuose tikrai gyveno, ir Violeta, dar būdama mažytė, likusi namie viena su broliu, kelis kartus šaukėsi jos pagalbos ir buvo išgelbėta. Tą pavardę, sakė ji, būtinai norėjo įdėti į romaną. Bet tik pavardę, ne moterį. Taip pat ir mokytoja, kuri vėliau turėjo tapti mokyklos sarge dėl tam tikrų ideologinių aplinkybių, ir veliuoniečiai žino, iš ko aš būsiu pasivogusi idėją, bet tik idėją.
„Šio kūrinio herojai, nors skaitantiems gali pasirodyti kitaip, neturi prototipų. Ir juos, ir situacijas autorė po kruopą sulipdė, įsižiūrėjusi į daugybę pažintų žmonių, ištyrinėjusi įvairiausius gyvenimo padovanotus potyrius bei situacijas“, – taip įrašyta ir knygos pradžioje, taip kalbėjo ir pristatydama ją veliuoniečiams. Ir tai paaiškina, kodėl V. Šoblinskaitės Aleksa knygos tokios gyvenimiškos, tikros, įtaigios. Kaip pats gyvenimas.
Po pristatymo nutįso eilė prie autografo. „Atpažinsi Žemaitiją, brangioji. Kai būsi ten, nusilenk nuo manęs“, – įrašė man, žemaitei, rašytoja.
Nusilenksiu. Nors ir ši knyga, kaip ir kitos jos knygos, yra nusilenkimas brangioms vietoms ir žmonėms.
