Sprendimų ieškančius Jurbarko r. ūkininkus aplankė žemės ūkio ministras (1)

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, aplankęs Jurbarko r. Svajonės ir Vlado Vaicekauskų ir Nerijaus Blažio ūkius, sakė: „Pamačiau mažą stebuklą, sūrių, uogų gaminių įvairovę. Modelis, kai ūkininkai patys gamina ir iš karto perdirba, yra nauja, yra ateitis.“

Geri pavyzdžiai

Šiuose ūkiuose primelžtas pienas bei užaugintos uogos perdirbamos ir be tarpininkų tiekiamos vartotojams. „Ką pirmiausia privalome remti, tai galutinius produktus gaminančius ir tiesiogiai vartotojui parduodančius ūkius. Produkcijos realizavime dalyvaujantys tarpininkai ne visada būna geriausias sprendimas, ypač smukiesiems ir vidutiniams ūkiams. Šiems ūkiams išgyventi reikalinga kooperacija. Suprantame, kad jos plėtrai reikalinga parama, kad produktai iš ūkio būtų patiekti ant vartotojo stalo. Trumposiose maisto tiekimo grandyse dalyvaujantiems kooperatyvams turi būti sudarytos kuo palankesnės sąlygos dalyvauti viešuosiuose pirkimuose“, teigė ministras.

S. Vaicekauskienė ir N. Blažys – šiuolaikiniai aukštuosius mokslus baigę Jurbarko rajono ūkininkai, įkūrę ne tik žaliavinę produkciją gaminančius, bet ir ją iki galutinio produkto perdirbančius ūkius.

„Pieno džiazo“ įkūrėja S. Vaicekauskienė ankščiau dirbo chemijos mokytoja. Jos vyras Vladas yra įgijęs inžinieriaus specialybę. Atsisakius „valdiškų“ darbų, šeima nusprendė pasukti arčiau žemės – Svajonės tėviškėje, Girdžių seniūnijoje įkūrė pienininkystės ūkį, įsigijo daugiau žemės bei laikė per 150 karvių. Tačiau gaminti ir parduoti vien žaliavinį pieną – darbo daug ir nuolat balansuoji ant išlikimo ribos. Teko keisti požiūrį į veiklą – įsigijo patalpas, įsirengė cechą ir iš laikomos karvių bandos pieno ėmė gaminti brandintus sūrius, kitus pieno produktus. Dabar Vaicekauskai laiko 50–60 karvių, joms ruošia kokybiškus pašarus, nes iš bet kokio pieno gero sūrio nepagaminsi.

„Sūrio džiazas“

S. Vaicekauskienės sūrinėje „Sūrio džiazas“ ministras K. Navickas žavėjosi gaminamais pieno produktais: penkiolika pavadinimų brandintų ir dar tiek pat kitokių rūšių sūrių. Jų receptus kūrė pati S. Vaicekauskienė.

Kodėl „Sūrio džiazas“? Pasirodo, sūrininkei labai pravertė chemijos mokslai ir, pasak jos, pomėgis „džiazuoti“ – bandyti, kurti, ragauti. Ieškoti naujovių skatina ir nuolatiniai pirkėjai, sūrių ir kitų pieno produktų iš Girdžių laukiantys  Kaune ir Vilniuje. Jie akimirksnių išgraibsto šviežius produktus.

Pasak ministro, produkcijos kokybė – sėkmės garantas, o trumpoji maisto tiekimo grandinė – perspektyvus modelis. „Jeigu kas suabejoja kokybe, visada gali atvažiuoti ir pasižiūrėti į ūkius, kaip ji gaminama. Svarbus trumposios grandinės privalumas, kad matai ūkininką ir kaip jis pagamina produktus. Tai viena iš trumpųjų maisto tiekimo grandžių vertybių“, – teigė ministras. 

Jį domino šalia sūrių gamybos cecho baigiamos įrengti patalpos. Čia planuojama plėsti „Sūrio džiazo“ veiklą – rengti edukacines programas. Šalia gamybos cecho esančioje salėje moksleiviai, ekskursijų dalyviai klausysis pažintinių pasakojimų apie „sūrio kelią“ – gamybos paslapčių ir įdomybių. Sūrininkė ir ministras K. Navickas turėjo apie ką pabendrauti. Pasirodo, apie sūrių gamybą ir brandinimą išmano ir ministras.

O papasakoti Svajonė turi daug ką. Imdamasi sūrininkystės verslo, konsultavosi su žinomais sūrininkais, lankė seminarus, sūrių gamyba domėjosi  Prancūzijoje ir Italijoje. Pasak ministro, „Sūrio džiazo“ produktai nenusileidžia, o dažnai ir pranoksta užsienietiškus. Jis pritarė, kad produktus gaminančių ūkių veikla turi būti remiama.

Serbentų laukai

Jurbarko seniūnijoje, Giedrių kaime nuosavuose ir nuomojamuose penkiasdešimtyje hektarų taisyklingomis eilėmis driekiasi serbentai, vynuogės, braškės. Tai jaunojo ūkininko Nerijaus Blažio ūkis. Taip pat augina vaisių ir įvairių daržovių.  O derlių perdirba netoli laukų įrengtame ceche.   Gaminamai produkcijai suteiktas Nacionalinis kokybės sertifikatas. Pagal Vaisių mokykloms programą ji tiekiama vaikų darželiams, mokykloms. Pasak ūkininko, dėl COVID-19 pandemijos patiriama produkcijos realizavimo nesklandumų. Tačiau jis teigia tikintis, kad vėl viskas normalizuosis, todėl darbų ūkyje nestabdo.

Ministras K. Navickas sako, kad maisto produktus gaminantiems ūkininkams patyrus sunkumų juos realizuoti, pagalba būtina. O logistikos grandinės tobulintinos. „Tada dažniau vartosime kokybiškus, šviežius vietos produktus“, – teigė ministras. 

Ugniagesys tapo ūkininku

Jurbarke užaugęs, mokytoju, vėliau ugniagesiu gelbėtoju dirbęs Nerijus panoro „dirbti sau“. Nuo 2013-ųjų ėmėsi žemės ūkio veiklos. Jos imtis padrąsino teikiamos paramos. Dabar jis nesiskundžia, toliau plečia ūkį, eksperimentuoja. Jis priklauso Nacionalinei vyndarių asociacijai. Savo ūkyje edukacinėms reikmėms iš užaugintų uogų pagamino vyno. Žinovai sako, kad išėjo puikus vietinis lietuviškas produktas. Tačiau vynui parduoti įsigyti licenciją brangu. Be to daug įvairių reikalavimų.  Jis teiravosi ministro nuomonės ir siūlė, kaip keisti šios veiklos barjerus.

Ministras K. Navickas žadėjo pasidomėti tokiomis galimybėmis.

Ministro apsilankymo dieną ūkininkas ruošė dirvą moliūgams auginti. Ceche  išdžiovinti moliūgų gabaliukai tampa nuostabaus skonio džiovinukais. Kitame,  eksperimentiniame lauke ūkininkas pasodino keleto rūšių vynuogių. Dar sprendžia, kurios geriausiai tiktų lietuviškam klimatui. Ministras teigė, taip pat auginantis vynuoges, tad pasidalijo patirtimi, kurios veislės, jo nuomone, vertos dėmesio.

Pavasariniai darbai ir braškyne. Po agroplėvele jau žydi bei mezga uogas ankstyvosios braškės. Pasak ministro, Svajonės ir Nerijaus veikla prasminga ir perspektyvi.

Abu ūkininkai gautą pelną investuoja. Didelę pajamų dalį reikia skirti didinti samdomų darbuotojų atlyginimus. Ūkiuose vietiniams gyventojams sukuriama nuo keliolikos iki kelių dešimčių nuolatinio ir sezoninio darbo vietų. Taigi, tokie  ūkininkai, pasak ministro, sprendžia ir užimtumo problemas. Nors dažnai laisvos darbo vietos taip ir lieka be norinčiųjų rimtai ir atsakingai dirbti.

Gintautas Šimboras