Gediminas sako, kad nuo pat mažens jį traukė pasakojimai apie praeitį, žmones, kurie čia gyveno ir kūrė. „Kiekviena sena nuotrauka ar dokumentas pasakoja savo istoriją – tereikia mokėti klausytis“, – mano Gediminas, anksti supratęs, kad istorija gali būti ne tik sausa mokslinė disciplina, bet ir gyvas, įdomus pasakojimas.
Savo profesinį kelią G. Klangauskas pradėjo kaip istorijos mokytojas Gausantiškių mokykloje, vėliau tapo jos direktoriumi. Jis visada siekė, kad mokiniai ne tik išmoktų datas, bet ir pajustų, kaip istorija susijusi su jų pačių gyvenimu. „Jei nori sudominti vaiką istorija, reikia jam ją parodyti gyvai – nuvesti į istorinę vietą, leisti paliesti seną daiktą, papasakoti įtraukiantį pasakojimą“, – teigia jis.
G. Klangauskas niekada nesustojo pats mokytis ir gilinti savo žinių. Tapęs Veliuonos krašto istorijos muziejaus muziejininku, jis ėmėsi iniciatyvos atgaivinti ir modernizuoti muziejų, kurti naujas edukacines programas. Jo pastangomis buvo sukurta net devynios Kultūros paso programos, tarp jų – „Veliuonos lobiai“, „Senoviniai vaikų žaislai ir žaidimai“, „Kai seneliai buvo maži“. Šios programos sulaukė didelio susidomėjimo visoje Lietuvoje, o muziejuje pradėjo lankytis mokinių grupės iš įvairių šalies kampelių.
„Man svarbu, kad jaunimas suprastų, jog istorija nėra kažkas tolimo ir neįdomaus. Ji čia pat, mūsų kasdienybėje, mūsų paveldėtoje kultūroje. Jei gebėsime ją pažinti ir gerbti, būsime stipresni kaip tauta“, – sako G. Klangauskas.
Gediminui labai svarbu, kad istoriniai įvykiai ir iškilios asmenybės būtų tinkamai įamžintos. 1990 m. jis organizavo Kryžiaus ir aukuro pastatymą Burbinės tragedijos ir pokario aukoms atminti, o 2000 m. pasirūpino, kad Gausantiškių mokykla būtų pavadinta švietėjo Antano Valaičio vardu.
Vėliau jo iniciatyva buvo išleista knyga apie Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, šventusią 600 metų jubiliejų. O ko vertas projektas „Veliuona – vartai į Žemaitiją“, leidęs sukurti virtualų gidą turistams!
„Kai dirbi su istorija, niekada nebūna nuobodu. Visada atrandi ką nors naujo – užmirštą asmenybę, įdomų faktą, dokumentą, kuris keičia supratimą apie tam tikrus įvykius“, – dalinasi G. Klangauskas.
Be muziejinės veiklos, Gediminas aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Jis organizuoja Veliuonos istorikų klubo susitikimus, įtraukia mokyklų bendruomenes į projektus ir renginius. 2023 m. pavasarį jis pakvietė visus dalyvauti akcijoje „Įsiamžink prie paminklo LDK Gediminui Veliuonoje“, skirtoje Vilniaus įkūrimo ir Gedimino laiškų 700-osioms metinėms.
Gediminas gali pelnytai didžiuotis dailininkui Valentinui Gerulaičiui skirtais renginiais ir išleista knyga minint jo 95-ąsias gimimo metines. „Menininkai palieka pėdsaką ne tik drobėse, bet ir žmonių širdyse. Labai svarbu, kad jų darbai būtų matomi ir suprasti“, – sako G. Klangauskas.
Nors darbas – ne dėl apdovanojimų, Gedimino veikla neliko nepastebėta: 2023 m. kovo 11-ąją jis buvo apdovanotas Jurbarko savivaldybės „Krištoline lelija“ už nuopelnus kraštui. Tačiau jis pats sako, kad didžiausias jo darbo įvertinimas – žmonių susidomėjimas ir noras sužinoti daugiau apie savo krašto istoriją. G. Klangauskui įteiktas Gabrielės Petkevičaitė-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių skatinimą ir rėmimą.
„Aš nesu kabinetinis istorikas – man reikia gyvo bendravimo, žmonių, kuriems galiu perduoti tai, ką sužinojau. Jei bent vienas vaikas, išėjęs iš muziejaus, pagalvos, kad istorija gali būti įdomi – vadinasi, mano darbas ne veltui“, – šypsosi G. Klangauskas, paklaustas apie jam šį sekmadienį už filantropinę veiklą, ypač jaunų žmonių skatinimą ir rėmimą, įteiktą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalį „Tarnaukite Lietuvai“.
Nuo idėjos daigelio iki stiprios bendruomenės
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis įteiktas ir jurbarkietei Aušrinei Meškauskienei. „Kai sužinojau apie medalį, buvau tikrai nustebinta. Manau, kad tai viso Jurbarko įvertinimas, nes šioje veikloje dalyvauja labai daug žmonių“, – sako Aušrinė, laiminga, kad savanorystės idėja ir savanoriai buvo pastebėti.
Aušrinė yra iš tų žmonių, kurie savo energija sugeba uždegti kitus. Kas ši jauna moteris jos nepažįstantiems? Medikė-odontologė, dviejų sūnų mama, liaudiškų šokių kolektyvo „Nemunėlis“ šokėja, K. Glinskio teatro aktorė ir žmogus, pajautęs savanorystės galią.
Pastaroji veikla, prasidėjusi nuo 2019 m. savanorystės principu suorganizuotos stovyklos vaikams, išaugo iki rimto ir nemažai laiko bei žinių reikalaujančio judėjimo. Aušrinė pasakoja, kad tuomet norėjosi vaikams parodyti, kad pasaulis yra daug įdomesnis nei kompiuterių ekranai. Į stovyklą kvietė įvairių profesijų žmones, patalpas suteikė Naujamiesčio progimnazija, padėjo mokytojai, bet buvo įtraukti ir paaugliai, dirbę su pradinukais. „Krūvis buvo tikrai nemažas, bet padarytas didžiulis darbas. Paaugliams labai patiko ši veikla, visi labai susidraugavo ir norėjo toliau tęsti savanorystę“, – pasakoja Aušrinė.
„Mano vyresnysis sūnus buvo vienas pirmųjų Jurbarke įsikūrusios savanorystės grupės narių. Jis savanoriavo nuo pat pradžių, o dabar, tapęs studentu, perduoda savo patirtį jaunesniems. Džiaugiuosi, kad ir jaunėlis tęsia šią tradiciją“, – sako Aušrinė. Jos šeima puikiai supranta, kad savanorystė – tai ne tik pagalba kitiems, bet ir galimybė patiems augti kaip asmenybei.
Iš nedidelės grupės savanorių per kelerius metus išaugo stipri asociacija „Jurbarkas gyvas“, šiuo metu turinti 40 aktyvių narių. „Mus mielai priėmė Jurbarko biblioteka, kur buvo suteikta erdvė susitikimams. Esu labai dėkinga bibliotekos direktorei Rasidai Bajorinaitei, nes ji pasitikėjo mumis. Labai daug visokių renginių vyksta ten“, – pasakojo A. Meškauskienė.
Savanoriai prisideda prie miesto renginių, padeda sporto ir kultūros centruose, organizuoja Helovyno šventes bibliotekoje. Didelis dėmesys skiriamas ir mokymams. „Labai svarbu, kad jaunimas ne tik savanoriautų, bet ir mokytųsi, augtų kaip žmonės“, – sako Aušrinė.
Viena šilčiausių iniciatyvų – bendradarbiavimas su Eržvilko senelių globos namais. „Jau antrus metus kas mėnesį vykstame aplankyti senelių. Žaidžiame boulingą, net surengėme šokių vakarėlį, kartu žaidėme dabar populiarų žaidimą Mafija, planuojame kartu kepti sausainius pagal močiučių receptus. Seneliai mūsų visada laukia su didžiule šypsena“, – pasakoja Aušrinė.
Aušrinės pastangos neliko nepastebėtos – asociacijai „Jurbarkas gyvas“ skirta „Jurbarko perlo“ nominacija, o pati Aušrinė įvertinta Jurbarko r. savivaldybės pagarbos ir padėkos ženklu „Krištoline lelija“.
Vaikų ir paauglių įtraukimas į savanorišką veiklą Aušrinei yra viena svarbiausių misijų. „Vaikų ir paauglių tema man buvo visada labai artima. Netgi savo tiesioginiame darbe man labai patinka dirbti su vaikais. Pirmosios mano savanorystės susijusios su odontologija, kai vesdavau paskaitėles apie dantukų priežiūrą darželiuose, mokyklose. Visas kelias nuo 2019 metų iki dabar – tarsi mažas stebuklas, kuris palaipsniui dėliojosi, didėjo kaip sniego gniūžtė. Reikiamu metu atsiranda reikiami žmonės. Viena tikrai nebūčiau tiek padariusi. Daug pagalbos sulaukiau iš Lauros Molčankinaitės, kuri turėjo daug darbo su jaunimu ir savanoriavome patirties. Laurą pavadinčiau savo pirmąja mokytoja, nes ji labai daug ko mane išmokė. O jaunuoliai nori būti reikalingi, jie nori prisidėti. Kai jie pamato, kaip jų pagalba keičia kitų gyvenimus, atsiranda ir pasitikėjimas savimi, ir džiaugsmas“, – sako ji.
„Mano pirmosios savanorių grupės dalyviai dabar jau yra studentai, su jais tikrai jaučiu ypatingą ryšį. Tačiau ir kiti asociacijos dalyviai tikrai nuostabūs. Jaučiu, kad labai daug iš jų gaunu. Visi savanoriai yra tikrai ypatingi, jaunimas daro tikrai daug dalykų, ir kartais tikrai labai sudėtingų, bet tai nereiškia, kad mes nesimokom, ne visada viskas vyksta idealiai. Pačiam savanorių mentoriui irgi iškyla įvairiausių iššūkių, todėl labai svarbu suprasti, kad buvimas mentoriumi yra taip pat savanorystė. Jaunimas savanoriaudamas įgauna patirties. Labai džiugu matyti savo darbo vaisius“, – džiaugiasi A. Meškauskienė.
Ligita Gražulevičienė
